Albumas reikšmingai kitoks lyginant su Serve. Drąsesnis, daugiau draskymosi, daugiau chaoso, veržlumo skambesyje. Ir tą iškart pastebi jau ties Pomped-Up Freddie, kur maždaug ties viduriu vyksta visiškai belekoks instrumentavimas, atrodytų beformis, bet paveikus. Po to Where Am I? aštrus instrumentalas su King Crimson užuomazgomis gitaros ir boso linijose. Mano mėgstamiausias kūrinys albume. Sex, Lies, Lies & Lies prasideda intriguojančia ir stiprėjančia spoken word sekcija, o prasidėjus pagrindinei melodijai viskas tik gerėja. The Higgly Giggly Wiggly Woo yra trumpas psichinis momentas. Vendetta turi viską griaunančią boso partiją. Europhiles irgi turi įsikertančių melodijų. Ir tik Onward išsiskiria iš viso albumo veržlumo savo palyginti ramiu vystymu, dėl ko aš net susikonfūziju, man pasąmonėje toks klik nuskamba, kad Onward šiame albume netinka. Nors ji ir nebūtų tikus į Serve. Tiesiog ne WSP braižo instrumentuotė.
Man Serve turbūt patiko šiek tiek labiau (anas kažkoks labiau išpildytas ir vientisas, šitame matyt jau šiek tiek per daug chaoso man), bet ir šitą pavadinčiau labai vykusiu, labai drąsiu albumu. Labai mėgstu, kai galiu realiame laike stebėti grupės skambesio evoliuciją, todėl jau pradedu laukti kito WSP albumo. Tikiuos iki 2023-iųjų sulaukti. O šitam: 9-etas, gal net su pliusu.
Tai pasirodo, visų rugpjūtį gimusių metai jau pripliusuoti į priekį, bet rugsėjį gimusių – dar teisingi. Matyt, amžiaus skaičiavimo formulė tikrina tik mėnesį, o ne dieną. Labai keistas daiktas, norėtųsi didesnio tikslumo.
Nemandagus tas mūsų music'as, kad sendina. Man dabar blogiausia tai, kad po Ray of Light užsimaniau daugiau Madonnos klausyti. O gal kaip tik gerai (?)
Hm, Madonnos amžių music.lt profilis nurodo kaip 67. Nors jai 67 sukaks tik po dešimties dienų. Kažkas su amžiaus skaičiavimo formule netvarkoj... arba music'as gyvena ateityje ir mes to nežinome
2020 m. gruodžio 22 d. 17:49:03
Albumas reikšmingai kitoks lyginant su Serve. Drąsesnis, daugiau draskymosi, daugiau chaoso, veržlumo skambesyje. Ir tą iškart pastebi jau ties Pomped-Up Freddie, kur maždaug ties viduriu vyksta visiškai belekoks instrumentavimas, atrodytų beformis, bet paveikus. Po to Where Am I? aštrus instrumentalas su King Crimson užuomazgomis gitaros ir boso linijose. Mano mėgstamiausias kūrinys albume. Sex, Lies, Lies & Lies prasideda intriguojančia ir stiprėjančia spoken word sekcija, o prasidėjus pagrindinei melodijai viskas tik gerėja. The Higgly Giggly Wiggly Woo yra trumpas psichinis momentas. Vendetta turi viską griaunančią boso partiją. Europhiles irgi turi įsikertančių melodijų. Ir tik Onward išsiskiria iš viso albumo veržlumo savo palyginti ramiu vystymu, dėl ko aš net susikonfūziju, man pasąmonėje toks klik nuskamba, kad Onward šiame albume netinka. Nors ji ir nebūtų tikus į Serve. Tiesiog ne WSP braižo instrumentuotė.
Man Serve turbūt patiko šiek tiek labiau (anas kažkoks labiau išpildytas ir vientisas, šitame matyt jau šiek tiek per daug chaoso man), bet ir šitą pavadinčiau labai vykusiu, labai drąsiu albumu. Labai mėgstu, kai galiu realiame laike stebėti grupės skambesio evoliuciją, todėl jau pradedu laukti kito WSP albumo. Tikiuos iki 2023-iųjų sulaukti. O šitam: 9-etas, gal net su pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas