Moteriški deminutyvų aulinukai

DO UT DES

Duodu, kad ir tu man duotum (lot.)

Kodėl gyvenimas negali būti drama? Remarkose išrašysiu taip mėgstamas datas, metus, laiką. Monologe išleisiu širdį pasivaikščioti. Kolizijomis misiu per pietus ir vakarienę, o pusryčiams liks taikūs pasisakymai.

Kad būtų lengviau susigaudyti: Click here 

2012 metai. Partizanų vado garbei pavadintos mokyklos biblioteka. Pavasarinį džiaugsmą aptemdė visuotinė nesėkmė – istorijos kontrolinis.

Ponas Niekas (vėjavaikiškai): Ir kai vokietukai suprato, kad tuoj jiems bus kaput...

I priekaba: Ane?

Ponas Niekas (koketiškai): Ak, mielasis, skirsiu tau dėmesio rytoj. Pasigailėk tu mūsų, mirtingųjų.

II priekaba: Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

Likimo vaidilutė (susierzinusi): Ignoruok tu juos. Geriau papasakok apie Lietuvą.

Skambutis aidi iš scenos gilumos ir aplinkiniai pradeda kilti, išskyrus pagrindinius veikėjus.  Jie minutę nejuda.

Likimo vaidilutė (užsidegusi): Kas dar? Kad dar?!

II priekaba: Ir prasmirdo biblioteka degančių plaukų dvoku. Krematoriumas galvos puošmenai.

Tyla.

Ponas Niekas (eidama pro duris): Viso gero.

Likimo vaidilutė: Suprantu, kad tu gerai išauklėta ir panašiai, bet bibliotekininkių ten nebuvo.

Ponas Niekas stabteli, susigėsta ir stengiasi išmesti iš galvos tai, jog bibliotekininkes ji tikrai matė. Dvi drauges, vienodos veido išraiškos, tildomi vaikai. Status quo prie kurio Ponas Niekas jau buvo pripratusi.

Nors kai geriau pagalvoji, mokykla yra nuobodžiausia šių laikų tema. Ir vis dėlto apima kažkoks keistas ir tikrai nemalonus liūdesys, kai supranti, jog mokytis beliko kiek? Kovo likučiai, balandis ir gegužė. Na gal dar birželio egzaminų sesija. O kai laikas man bėga greičiau negu spėju susivokti, kur esu ir ką veikiu, kažkodėl neabejoju, kad kai kitą kartą užmerksiu akis, pribusiu jau sėdėdama prieš savo lietuvių kalbos mokytoją, kurios balsas man primena džiovintas slyvas (baisiausia, jog ji skaitė knygą, kur aš lietuvių kalbos mokytoją irgi taip išvadinau...) ir stengsiuosi apginti savo poziciją kalbėjimo įskaitoje.

Taigi, užsimerkiu...

(Atsimerkiu.)

O tokia moteriška gaida baigti būtinai reikėtų su moteriškais deminutyvų aulinukais ir pristatyti vienas mylimiausių dainų, kurias atlieka moterys: