Einu. Šypsausi.

Ruduo.Jaučiu. Jis jau mintyse. Jausmuose. Kraujyje. Ruoduo negailestingai užvaldo visas mano emocijas. Jau susitaikiau. Man jis ėmė patikiti.  Ir gerai. 

Einu, šypsausi. Stirpiam vėjui pučiant medžių šakas palieka nuraudę lapai. Gražu. Lyja. Lyja vandens lašais, lyja kraujuojančiais lapais..

"Vaikai. Kadangi jūs jau abiturijentai (po velnių, aš net nežinau, kaip šis žodis rašomas) štai imkit po lapą ir parašykit laišką mokyklai." Ir aš rašiau. Aš dėkojau mokyklai. Už suteiktą skausmą. Už suteiktą patirtį. Už tai, kad išmokė išlikti... Ir man visiškai nusipjauti, ką pagalvos tie žmonės, kurie tą laišką skaitys. Prašėt nuoširdumo? Nuoširdumą ir gavot.

Pasikartosiu. Einu šypsausi. Ir tik ašaros nežinia ko rieda. Geros šios ašaros. Beveik laimės. Pagaliau ištryniau tą dvejetą iš sielos. O gal ne? Gal tiesiog pagerinau vidurkį?

Ir taip kapsi lietus. Taip ramiai jis rieda skuostais. Gaila, nuplaus tušą. Nuplaus mano nupieštą kaukę.

Einu. Šypsausi. Bijojau rudens. Veltui.  Juk mane pačią atnešė ruduo.