Aš nemačiau dangaus platybių,
Aš nežinau, kas toks esu
ir mano žodžiuose nėra dar melo,
nėra kraujuojančių jausmų.

Kiek liko dar nepasakyta,
o mes vis tolstam nuo krantų.
Žiauri srovė mus neša vandenynais
link naujų, nežinomų kraštų.

Užliek mane gaivia banga,
užlieki spindinčių žvaigždžių rasa
ir tavų akių liepsna tešildo
amžiams mane.

Išskridę paukščiai vėl sugrįžta,
žiedai nuvytę vėl pražysta,
ir skaudūs žodžiai nežinion išnyksta,
belieka sieloj šiluma...

Ir sužydės alyvos gruodį,
ir širdys plaks tarsi viena,
ir apkabins viens kitą švelniai žmonės...
Tešildo meilė mus tyra.


Užliek mane gaivia banga,
užlieki spindinčių žvaigždžių rasa
ir tavų akių liepsna tešildo
amžiams mane.......................................................