Tu taip tyliai kalbi aš tavęs negirdžiu

Tu tiek daug man davei, tiek mažai aš galiu

Mes abu atviri, lyg rytais ežerai

Viens kitam per geri nors abiems negerai.


Nes dar trūksta spalvų. Šiam paveiksle, kur aš ir tu

Gėlės žiedlapius skleis priartėsim prie jų prie jų

Tu kalbėsi, o aš išklausysiu tave širdy

Kol diena subyrės praeity.



Man patinka naktis jos žvaigždžių nebaugu

Aš žvelgiu į akis užsimerkęs vėl tu.

Nes dar trūksta spalvų šiam paveiksle, kur aš ir tu

Gėlės žiedlapius skleis priartėsim prie jų prie jų.

Tu kalbėsi, o aš išklausysiu tave širdy

Kol diena subyrės praeity.



Ir jaučiu šioj nakty priesaiką būt šalia

Mes abu atviri tarsi pieva žalia

Nes dar trūksta spalvų šiam paveiksle, kur aš ir tu

Kur virš mūsų galvų mūsų sielos seniai kartu

Kur namai atviri kiekvienam, kas ateis išeis

Kam išdrįsi ištart „atleisk“.