Won't forgive your ways
I strip my mind with all but scorn
The scales of madness mesmerize
Voice your dead prayer
Hey
You used me
But I had none to confide
Under a veil of stars
Where the darkness grows
The pressure from the chain that you hold me in
Ornament of scars
And the darkness rising
Over the ashen stains that I hold within
Did not forget the name
I stripped my mind with all but you
The scales of madness just before we die
Aš dabar apskritai mėgstu nagrinėti Camel. Idealiai tinka vakarais klausytis man. Ir man yra sunki užduotis išsirinkti mėgstamesnius jų albumus, nes apskritai myliu jų skambesį. Bet galbūt pavyks tai padaryti šiomis dienomis kaip nors.
Kaip, beje, ir The Single Factor. Albumas, kurio kadais nebaisiai mėgau (ir daugelis jo nevertina už supopsėjimą), bet paskutinius kelis metus man tai yra nuotaiką pakeliantis lengvas klausinys. 2023 remasteris to albumo puikios kokybės.
Tu labai man artimus dalykus paskutiniu metu klausai Rain Dances be galo artimas man Camel albumas. Ne pats geriausias objektyviai, bet galimai tas albumas, kurį labiausiai mėgstu užsidėti grotuve.
Šiaip apskritai ankstyvesnė kūryba man gan stipriai skiriasi. Gal tiesiog galima vadinti brandumu su metais, panašiai kaip dabar The Cure naujausias albumas brandus ir stipriai kitoks, palyginus su ankstyvaisiais.
Aš tai vat vakar trumpam pasinėriau į diskografijos nagrinėjimą, bet daugiau ankstyvesnės. Naujesnei dar reikėtų vėliau skirti laiko. Bet Ghosteen be abejo jaučiasi kaip išskirtinis albumas, net be didesnių lyginimų.
Nickas ir chebra labai mane poliarizuoja... jie turi labai vidutiniškų dainų įvairiuose albumuose, kurios manęs visai nejaudina. Bet tada iš niekur nieko mane nutrenkia tokiais briliantais kaip Wonderful Life, Jesus Alone ir Spinning Song.
Aš buvau smarkiau pasinėręs į blogų sėklų diskografiją 2022 vasarą (būtent kai Vingyje jie koncertavo). Tai turiu pripažint, iš modernesnių albumų man Ghosteen pasirodė stipriausias. Deja, nutrūko diskografijos klausymai nepriėjus klasikinių albumų.