Rado Onulė ant tako
raudoną siūlą
iš vaikiškos kojinės,
o gal iš vaivorykštės?

Atsisėdo ant kupsto,
ir pagailo Onulei to siūlo,
ir iš gailumo –
apsiverkė.

Ir pagailo Onulei
vyturio lizdo dirvone,
šį rytą į kūdrą įkritusios bitės
ir smėlyje vaiko pėdos.

Ir pagailo Onulei,
kad plūgais apars
vyturio lizdą dirvone,
kad bitė ratuota namo nesugrįš
ir liks alkana bičių motina,

kad vaikai tie – užaugs ir pasens,
o raudonos vaikiškos kojinės
bus per mažos jų kojoms,
per mažos, jų kojoms per mažos.

Sėdėjo ant kupsto Onulė
ir verkė,
laikydama rankoje siūlą,

taip verkė, taip verkė,
lyg būtų sudegę namai,
taip verkė, taip verkė,
lyg būtų sudegę namai.

Kvailutė Onulė...