Meilės deivė yra mirtis

Sakydavo jinai užmerkdama akis

Jos švelnias rankas puošė randai

Žinojau kad tai nesitęs amžinai



Kai žiūrėdavai pro langą į kruviną mėnulį

Suprasdavau kad jis su tavim kartu liūdi

Tu buvai ne iš čia ir aš tai žinau

Nukrisi ir išnyksi nesusitiksim daugiau



Skausmo pirštai sugniaužia mane

Užsidega šypsena tavo veide

Liepsnoja tarytum aukojimo laužas

Taip šypsos mirtis juk ji tavo draugė



Ji pažadėjo išlaisvint tave

Ir vėl šalta tamsa apkabina mane

Aš norėčiau turėt drąsos kaip ir tu

Ateik ir patark išeities nerandu



Aš taip norėjau atsispirti su tavim ir išskristi

Kodėl likimas privertė tave taip greit nukristi



Aš kalbu su tavim, bet tavęs negirdžiu

Vis labiau aš tamsoj išnykti geidžiu

Pasižiūriu į rankas su siaubu pamatau

Kelis randus priklausiusius tau



Kraujas ir kūnas į liūną traukia

Dabar tu žinai manęs niekas nelaukia

Aš išeisiu į gatvę ir bėgsiu tiesiai

Pasilieka viltis kad mane tu pakviesi