Šią dainą ilgai observavau ausimis, ir ji nebuvo palike'inta čia iki šiol, kas reiškia, kad jos man nepavyko prisijaukinti. Viskas joje kaip ir puiku, tik man simpatijas truputi numuša tas repetitive skambantis Geddy vokalas, kartojant tas pačias eilutes, ir tai labai pasijaučia į dainos galą. Taigi užtai TIK 9. Iš esmės man ši problema turbūt pagrindinė, kalbant apie Rush dainas. Su muzikinėmis kompozicijomis būnu beveik visada patenkinta.
Na, Geddy Lee nėra labai įspūdingas vokalistas, tai kiekvienam aišku, ir kai kada jo vokalas tikrai gali nervinti (aš jau pripratau). Užtat šioje dainoje man asmeniškai jis puikiai sudera su muzika. O nors ir tembro variacijos dėl ir taip labai aukšto jo įprasto tembro negalimos, galines eilutes jis kiek pavarijuoja tartimi, kas man atrodo kaip visai normalus paįvairinimo būdas.
Manęs jo balsas nenervina, anaiptol, aš jį labai mėgstu ir net laikau ikonišku hard/progressive roko pasaulyje. Jo balsas man yra viena esminių priežasčių, kodėl Rushai yra vieni mėgstamiausių. Nepatinka man tik tas pasikartojimas, ir nors suprantu, kad yra struktūra, kurios laikomasi, aš turbūt tiesiog alergiška dažniems kažko panašaus ar vienodo pasikartojimams, o muzikoje ypač ;)
Šią dainą ilgai observavau ausimis, ir ji nebuvo palike'inta čia iki šiol, kas reiškia, kad jos man nepavyko prisijaukinti. Viskas joje kaip ir puiku, tik man simpatijas truputi numuša tas repetitive skambantis Geddy vokalas, kartojant tas pačias eilutes, ir tai labai pasijaučia į dainos galą. Taigi užtai TIK 9. Iš esmės man ši problema turbūt pagrindinė, kalbant apie Rush dainas. Su muzikinėmis kompozicijomis būnu beveik visada patenkinta.
Na, Geddy Lee nėra labai įspūdingas vokalistas, tai kiekvienam aišku, ir kai kada jo vokalas tikrai gali nervinti (aš jau pripratau). Užtat šioje dainoje man asmeniškai jis puikiai sudera su muzika. O nors ir tembro variacijos dėl ir taip labai aukšto jo įprasto tembro negalimos, galines eilutes jis kiek pavarijuoja tartimi, kas man atrodo kaip visai normalus paįvairinimo būdas.
Manęs jo balsas nenervina, anaiptol, aš jį labai mėgstu ir net laikau ikonišku hard/progressive roko pasaulyje. Jo balsas man yra viena esminių priežasčių, kodėl Rushai yra vieni mėgstamiausių. Nepatinka man tik tas pasikartojimas, ir nors suprantu, kad yra struktūra, kurios laikomasi, aš turbūt tiesiog alergiška dažniems kažko panašaus ar vienodo pasikartojimams, o muzikoje ypač ;)
Šią dainą ilgai observavau ausimis, ir ji nebuvo palike'inta čia iki šiol, kas reiškia, kad jos man nepavyko prisijaukinti. Viskas joje kaip ir puiku, tik man simpatijas truputi numuša tas repetitive skambantis Geddy vokalas, kartojant tas pačias eilutes, ir tai labai pasijaučia į dainos galą. Taigi užtai TIK 9. Iš esmės man ši problema turbūt pagrindinė, kalbant apie Rush dainas. Su muzikinėmis kompozicijomis būnu beveik visada patenkinta.
Na, Geddy Lee nėra labai įspūdingas vokalistas, tai kiekvienam aišku, ir kai kada jo vokalas tikrai gali nervinti (aš jau pripratau). Užtat šioje dainoje man asmeniškai jis puikiai sudera su muzika. O nors ir tembro variacijos dėl ir taip labai aukšto jo įprasto tembro negalimos, galines eilutes jis kiek pavarijuoja tartimi, kas man atrodo kaip visai normalus paįvairinimo būdas.
Manęs jo balsas nenervina, anaiptol, aš jį labai mėgstu ir net laikau ikonišku hard/progressive roko pasaulyje. Jo balsas man yra viena esminių priežasčių, kodėl Rushai yra vieni mėgstamiausių. Nepatinka man tik tas pasikartojimas, ir nors suprantu, kad yra struktūra, kurios laikomasi, aš turbūt tiesiog alergiška dažniems kažko panašaus ar vienodo pasikartojimams, o muzikoje ypač ;)
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Šią dainą ilgai observavau ausimis, ir ji nebuvo palike'inta čia iki šiol, kas reiškia, kad jos man nepavyko prisijaukinti. Viskas joje kaip ir puiku, tik man simpatijas truputi numuša tas repetitive skambantis Geddy vokalas, kartojant tas pačias eilutes, ir tai labai pasijaučia į dainos galą. Taigi užtai TIK 9. Iš esmės man ši problema turbūt pagrindinė, kalbant apie Rush dainas. Su muzikinėmis kompozicijomis būnu beveik visada patenkinta.
Na, Geddy Lee nėra labai įspūdingas vokalistas, tai kiekvienam aišku, ir kai kada jo vokalas tikrai gali nervinti (aš jau pripratau). Užtat šioje dainoje man asmeniškai jis puikiai sudera su muzika. O nors ir tembro variacijos dėl ir taip labai aukšto jo įprasto tembro negalimos, galines eilutes jis kiek pavarijuoja tartimi, kas man atrodo kaip visai normalus paįvairinimo būdas.
Šią dainą ilgai observavau ausimis, ir ji nebuvo palike'inta čia iki šiol, kas reiškia, kad jos man nepavyko prisijaukinti. Viskas joje kaip ir puiku, tik man simpatijas truputi numuša tas repetitive skambantis Geddy vokalas, kartojant tas pačias eilutes, ir tai labai pasijaučia į dainos galą. Taigi užtai TIK 9. Iš esmės man ši problema turbūt pagrindinė, kalbant apie Rush dainas. Su muzikinėmis kompozicijomis būnu beveik visada patenkinta.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Jei ne pati mėgstamiausia, tai tikrai į penketuką mėgstamiausių Rush kūrinių patenkanti daina. Tai yra savotiška jungtis tarp besibaigiančios ultraprogresyvios Rush eros ir perėjimo prie neoprogresyvios sintezatorinės eros, žinant šį kontekstą kūrinys pasidaro labiau intriguojantis. Be to, Rush rado kitą eksperimentinę formą be grandioziškos trukmės konceptualių kūrinių - stilistinę variaciją. Man iki šiol giliau įlįsti į Rush ultraprogresyvią erą trukdo per didelės klasikinio roko inspiracijos jų muzikoje, kurios kažkokia dalimi nulemia, kad jų tie grandioziniai kūriniai neskamba labai vientisai. Aš pamilau Rush labiausiai išgirdęs Moving Pictures ir Signals albumus, kur jaučiasi ta pereinamoji fazė - užteks to perspaudimo, ieškokime naujų idėjų skambesyje, o ne formate. Ir Vital Signs man kaip tokio požiūrio maksimalistinis rezultatas - reggae stilius, puikus Peart'o apdirbimas mušamaisiais ir būtent šiai dainai nuostabiai tinkantis aukštas Lee vokalas. Ką jau kalbėti apie nerealias jo boso partijas, kurios suteikia dainai formą, o Lifeson'o gitara - šarmą. Šios dainos galas ne tik labai įspūdingas, bet dar ir emocionalus (kas Rush muzikoje nėra taip dažna), puikiai užbaigia visą Moving Pictures albumą. Ir nelabai suprantu, kodėl ši daina taip mažai mylima Rush gerbėjų, gal kad stilius kiek kitoks. O aš bet kokioj situacijoj gyniau ir ginsiu šios dainos garbę, nes tai man absoliutus 10-ukas.
2018 m. gegužės 16 d. 21:49:17
Ačiū, bet manęs pakeisti jau turbūt neišeis
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. gegužės 16 d. 21:44:58
Rekomenduoju į pasikartojimus žiūrėti atsainiau
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. gegužės 16 d. 21:41:29
Manęs jo balsas nenervina, anaiptol, aš jį labai mėgstu ir net laikau ikonišku hard/progressive roko pasaulyje. Jo balsas man yra viena esminių priežasčių, kodėl Rushai yra vieni mėgstamiausių. Nepatinka man tik tas pasikartojimas, ir nors suprantu, kad yra struktūra, kurios laikomasi, aš turbūt tiesiog alergiška dažniems kažko panašaus ar vienodo pasikartojimams, o muzikoje ypač ;)
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. gegužės 16 d. 21:32:21
Na, Geddy Lee nėra labai įspūdingas vokalistas, tai kiekvienam aišku, ir kai kada jo vokalas tikrai gali nervinti (aš jau pripratau). Užtat šioje dainoje man asmeniškai jis puikiai sudera su muzika. O nors ir tembro variacijos dėl ir taip labai aukšto jo įprasto tembro negalimos, galines eilutes jis kiek pavarijuoja tartimi, kas man atrodo kaip visai normalus paįvairinimo būdas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. gegužės 16 d. 21:23:28
Šią dainą ilgai observavau ausimis, ir ji nebuvo palike'inta čia iki šiol, kas reiškia, kad jos man nepavyko prisijaukinti. Viskas joje kaip ir puiku, tik man simpatijas truputi numuša tas repetitive skambantis Geddy vokalas, kartojant tas pačias eilutes, ir tai labai pasijaučia į dainos galą. Taigi užtai TIK 9. Iš esmės man ši problema turbūt pagrindinė, kalbant apie Rush dainas. Su muzikinėmis kompozicijomis būnu beveik visada patenkinta.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. gegužės 16 d. 21:00:05
Jei ne pati mėgstamiausia, tai tikrai į penketuką mėgstamiausių Rush kūrinių patenkanti daina. Tai yra savotiška jungtis tarp besibaigiančios ultraprogresyvios Rush eros ir perėjimo prie neoprogresyvios sintezatorinės eros, žinant šį kontekstą kūrinys pasidaro labiau intriguojantis. Be to, Rush rado kitą eksperimentinę formą be grandioziškos trukmės konceptualių kūrinių - stilistinę variaciją. Man iki šiol giliau įlįsti į Rush ultraprogresyvią erą trukdo per didelės klasikinio roko inspiracijos jų muzikoje, kurios kažkokia dalimi nulemia, kad jų tie grandioziniai kūriniai neskamba labai vientisai. Aš pamilau Rush labiausiai išgirdęs Moving Pictures ir Signals albumus, kur jaučiasi ta pereinamoji fazė - užteks to perspaudimo, ieškokime naujų idėjų skambesyje, o ne formate. Ir Vital Signs man kaip tokio požiūrio maksimalistinis rezultatas - reggae stilius, puikus Peart'o apdirbimas mušamaisiais ir būtent šiai dainai nuostabiai tinkantis aukštas Lee vokalas. Ką jau kalbėti apie nerealias jo boso partijas, kurios suteikia dainai formą, o Lifeson'o gitara - šarmą. Šios dainos galas ne tik labai įspūdingas, bet dar ir emocionalus (kas Rush muzikoje nėra taip dažna), puikiai užbaigia visą Moving Pictures albumą. Ir nelabai suprantu, kodėl ši daina taip mažai mylima Rush gerbėjų, gal kad stilius kiek kitoks. O aš bet kokioj situacijoj gyniau ir ginsiu šios dainos garbę, nes tai man absoliutus 10-ukas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas