Dance in Sand and Sea
So here we are, or rather, here I am, quite alone,
I'm seeing things that were shared before, long ago ...
my memory stretches and I am dazed: you know I know
how good the time was and how I laughed ..
Times have changed, now you're far away, I can't complain:
I had all my chances but they slipped right through my hands - like so much sand;
I know I'll never dance like I used to
I'll just wait till day breaks upon the land and the sea.
hoping that I can catch all of the memories,
then I must crawl off upon my way, all of me
listening hard for the final words.
But there are none; the sunrise calls, I've lingered on
too close for comfort and I don't know quite why
I feel like crying -
I know we'll never dance like we used to.
I look up, I'm almost blinded by the warmth of what's inside me
and the taste that's in my soul,
but I'm dead inside as I stand alone ....
Dance in Frost
I wore my moods like so many different sets of clothes
but the right one was never around;
and as you left I heard my body ring
and my mind began to howl
It was far to late to contemplate the meaning of it all:
You know that I need you, but somehow I don't think
you see my love at all
At some point I lost you, I don't know quite how it was;
The wonderland lay in a coat of white, chilling frost
I looked around and I found I was truly lost:
without your hand in mine I am dead .....
Reality is unreal and games I've tried just aren't the same:
without your smile there's nowhere to hide
and deep inside
I know I've never cried as I'm about to ...
If I could just frame the words that would make your fire burn
all this water now around me could be the love that
should surround me.
Looking out through the tears that bind me
my heart bleeds that you may find me .. or at least that I can
forget and be numb, but I can't stop, the words still come:
I LOVE YOU
Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.
After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.
Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.
Kažkada, kažkurioje diskusijoje aš tikrai minėjau tai anksčiau... After the Flood yra viena tų lengviau įsimenamų jų dainų, mano nuomone, gal dėl to ji man taip įstrigo, kai tik pradėjau klausytis grupės apskritai. Į pirmą vietą dėti The Sleepwalkers ar A Plague of Lighthouse Keepers irgi atrodo įdomu. Apskritai sutinku, kad labai sunku susidaryti šios grupės mėgstamiausių dainų topą, nes jis gali kisti kasdien, ir turint omenyje, kokios jos visos vienodai (ar kaip tik skirtingai) geros. Dabar galvoje sukasi Darkness 11/11 ar Arrow jei kalbant apie pirmą vietą. Na bet turėčiau dar pervaryti visą jų diskografiją, kad nuspręsčiau tvirtai, o tai dabar būtų labai sunku padaryti.
Lost tuo ir yra išsiskirianti VdGG repertuare, kad kuo puikiausiai pagauna tą emocinę išraišką, 110% mano nuomone. Sunku būtų ir rasti pasaulyje emocingesnę dainą, plius atliktą taip stipriai visomis prasmėmis. Taigi nenuostabu, kad tokį milžinišką efektą paliko. Jei dabar reiktų pasiklausyti šios dainos, kažin ar pajėgčiau, bijočiau įsijungti dėl galimo neigiamo poveikio netgi. Kaip ir teisingai pastebėjai, VdGG su Hammill'io tekstais, o ir balsu, sugeba sukurti tokį efektą, kad palieka be žado, apakina, apkursdina, žodžiu, padaro tave luošu. Bet už tai tu juos ir dievini. Ar ne sadizmas gaunasi.
P.S. Ką čia padarei, kad svetainė užlūžo, būtent kai norėjau komentuoti prie Gentle Giant albumo? :/
O man būtent Arrow (kartu su The Emperor In His War Room) tapo būtent tos dainos, kurios man atvėrė kelią į VdGG gėrybes, todėl Arrow irgi visada sukasi apie mano sąrašo viršūnę. Manęs VdGG nepadaro luošu, jie man suteikia galimybę pažinti tikrąjį pasaulio ir meno gėrį. Mane ir šiaip suluošint nėra lengva Bet taip, kartais klausaisi tiesiog apšalęs, bet kažkokio negatyvaus efekto, link ko tu vedi sadizmo sąvoką, tikrai nebuvo ir niekada nebus man klausant muzikos.
Nieko nepadariau, kartais pasaulyje dalykai vyksta ir be mano įsikišimo
Negatyvus efektas mano paminėtas yra tik dėl šios dainos, ir tai neturiu omenyje kažkokio ryškaus, ženklaus efekto, o laikiną, momentinį. Vėliau viskas juk pasimiršta....
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.
After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.
Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.
Kažkada, kažkurioje diskusijoje aš tikrai minėjau tai anksčiau... After the Flood yra viena tų lengviau įsimenamų jų dainų, mano nuomone, gal dėl to ji man taip įstrigo, kai tik pradėjau klausytis grupės apskritai. Į pirmą vietą dėti The Sleepwalkers ar A Plague of Lighthouse Keepers irgi atrodo įdomu. Apskritai sutinku, kad labai sunku susidaryti šios grupės mėgstamiausių dainų topą, nes jis gali kisti kasdien, ir turint omenyje, kokios jos visos vienodai (ar kaip tik skirtingai) geros. Dabar galvoje sukasi Darkness 11/11 ar Arrow jei kalbant apie pirmą vietą. Na bet turėčiau dar pervaryti visą jų diskografiją, kad nuspręsčiau tvirtai, o tai dabar būtų labai sunku padaryti.
Lost tuo ir yra išsiskirianti VdGG repertuare, kad kuo puikiausiai pagauna tą emocinę išraišką, 110% mano nuomone. Sunku būtų ir rasti pasaulyje emocingesnę dainą, plius atliktą taip stipriai visomis prasmėmis. Taigi nenuostabu, kad tokį milžinišką efektą paliko. Jei dabar reiktų pasiklausyti šios dainos, kažin ar pajėgčiau, bijočiau įsijungti dėl galimo neigiamo poveikio netgi. Kaip ir teisingai pastebėjai, VdGG su Hammill'io tekstais, o ir balsu, sugeba sukurti tokį efektą, kad palieka be žado, apakina, apkursdina, žodžiu, padaro tave luošu. Bet už tai tu juos ir dievini. Ar ne sadizmas gaunasi.
P.S. Ką čia padarei, kad svetainė užlūžo, būtent kai norėjau komentuoti prie Gentle Giant albumo? :/
O man būtent Arrow (kartu su The Emperor In His War Room) tapo būtent tos dainos, kurios man atvėrė kelią į VdGG gėrybes, todėl Arrow irgi visada sukasi apie mano sąrašo viršūnę. Manęs VdGG nepadaro luošu, jie man suteikia galimybę pažinti tikrąjį pasaulio ir meno gėrį. Mane ir šiaip suluošint nėra lengva Bet taip, kartais klausaisi tiesiog apšalęs, bet kažkokio negatyvaus efekto, link ko tu vedi sadizmo sąvoką, tikrai nebuvo ir niekada nebus man klausant muzikos.
Nieko nepadariau, kartais pasaulyje dalykai vyksta ir be mano įsikišimo
Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.
After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.
Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.
Kažkada, kažkurioje diskusijoje aš tikrai minėjau tai anksčiau... After the Flood yra viena tų lengviau įsimenamų jų dainų, mano nuomone, gal dėl to ji man taip įstrigo, kai tik pradėjau klausytis grupės apskritai. Į pirmą vietą dėti The Sleepwalkers ar A Plague of Lighthouse Keepers irgi atrodo įdomu. Apskritai sutinku, kad labai sunku susidaryti šios grupės mėgstamiausių dainų topą, nes jis gali kisti kasdien, ir turint omenyje, kokios jos visos vienodai (ar kaip tik skirtingai) geros. Dabar galvoje sukasi Darkness 11/11 ar Arrow jei kalbant apie pirmą vietą. Na bet turėčiau dar pervaryti visą jų diskografiją, kad nuspręsčiau tvirtai, o tai dabar būtų labai sunku padaryti.
Lost tuo ir yra išsiskirianti VdGG repertuare, kad kuo puikiausiai pagauna tą emocinę išraišką, 110% mano nuomone. Sunku būtų ir rasti pasaulyje emocingesnę dainą, plius atliktą taip stipriai visomis prasmėmis. Taigi nenuostabu, kad tokį milžinišką efektą paliko. Jei dabar reiktų pasiklausyti šios dainos, kažin ar pajėgčiau, bijočiau įsijungti dėl galimo neigiamo poveikio netgi. Kaip ir teisingai pastebėjai, VdGG su Hammill'io tekstais, o ir balsu, sugeba sukurti tokį efektą, kad palieka be žado, apakina, apkursdina, žodžiu, padaro tave luošu. Bet už tai tu juos ir dievini. Ar ne sadizmas gaunasi.
P.S. Ką čia padarei, kad svetainė užlūžo, būtent kai norėjau komentuoti prie Gentle Giant albumo? :/
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.
After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.
Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.
Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Sutinku.Ir Einarui dainos žodžiai padarė įspūdį - parinko į mėgstamus ketureilius. Kuo toliau, tuo labiau VdGG veža, visapusiškai.
Jau tekstas tai tikrai O pabaigai apibūdinti išvis maža žodžiu. Tiesiog stebuklinga... Nors ir nėra mėgstamiausia iš VdGG repertuaro, bet labai profesionali, įmantri, sudėtinga ir belekaip nuostabi ir graži
2018 m. liepos 14 d. 02:21:18
Negatyvus efektas mano paminėtas yra tik dėl šios dainos, ir tai neturiu omenyje kažkokio ryškaus, ženklaus efekto, o laikiną, momentinį. Vėliau viskas juk pasimiršta....
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. liepos 13 d. 22:36:30
O man būtent Arrow (kartu su The Emperor In His War Room) tapo būtent tos dainos, kurios man atvėrė kelią į VdGG gėrybes, todėl Arrow irgi visada sukasi apie mano sąrašo viršūnę. Manęs VdGG nepadaro luošu, jie man suteikia galimybę pažinti tikrąjį pasaulio ir meno gėrį. Mane ir šiaip suluošint nėra lengva
Bet taip, kartais klausaisi tiesiog apšalęs, bet kažkokio negatyvaus efekto, link ko tu vedi sadizmo sąvoką, tikrai nebuvo ir niekada nebus man klausant muzikos.
Nieko nepadariau, kartais pasaulyje dalykai vyksta ir be mano įsikišimo
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. liepos 13 d. 19:54:53
Kažkada, kažkurioje diskusijoje aš tikrai minėjau tai anksčiau... After the Flood yra viena tų lengviau įsimenamų jų dainų, mano nuomone, gal dėl to ji man taip įstrigo, kai tik pradėjau klausytis grupės apskritai. Į pirmą vietą dėti The Sleepwalkers ar A Plague of Lighthouse Keepers irgi atrodo įdomu. Apskritai sutinku, kad labai sunku susidaryti šios grupės mėgstamiausių dainų topą, nes jis gali kisti kasdien, ir turint omenyje, kokios jos visos vienodai (ar kaip tik skirtingai) geros. Dabar galvoje sukasi Darkness 11/11 ar Arrow jei kalbant apie pirmą vietą. Na bet turėčiau dar pervaryti visą jų diskografiją, kad nuspręsčiau tvirtai, o tai dabar būtų labai sunku padaryti.
Lost tuo ir yra išsiskirianti VdGG repertuare, kad kuo puikiausiai pagauna tą emocinę išraišką, 110% mano nuomone. Sunku būtų ir rasti pasaulyje emocingesnę dainą, plius atliktą taip stipriai visomis prasmėmis. Taigi nenuostabu, kad tokį milžinišką efektą paliko. Jei dabar reiktų pasiklausyti šios dainos, kažin ar pajėgčiau, bijočiau įsijungti dėl galimo neigiamo poveikio netgi. Kaip ir teisingai pastebėjai, VdGG su Hammill'io tekstais, o ir balsu, sugeba sukurti tokį efektą, kad palieka be žado, apakina, apkursdina, žodžiu, padaro tave luošu. Bet už tai tu juos ir dievini. Ar ne sadizmas gaunasi.
P.S. Ką čia padarei, kad svetainė užlūžo, būtent kai norėjau komentuoti prie Gentle Giant albumo? :/
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. liepos 13 d. 18:24:01
After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.
Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. birželio 26 d. 08:19:30
Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2012 m. spalio 13 d. 21:05:33
Jau tekstas tai tikrai
O pabaigai apibūdinti išvis maža žodžiu. Tiesiog stebuklinga... Nors ir nėra mėgstamiausia iš VdGG repertuaro, bet labai profesionali, įmantri, sudėtinga ir belekaip nuostabi ir graži
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. rugpjūčio 12 d. 19:06:11
Žinoma. Aš manau, beveik visų Van der Graaf'ų dainų tekstų ketureiliai ir ne tik verti būti minimi daug kur...
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2012 m. rugpjūčio 12 d. 19:03:02
Sutinku.Ir Einarui dainos žodžiai padarė įspūdį - parinko į mėgstamus ketureilius. Kuo toliau, tuo labiau VdGG veža, visapusiškai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2012 m. rugpjūčio 12 d. 18:58:23
Tikrai, kad užburianti...
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.