Pirmą kartą atkreipiau dėmesį į labiau klasikinę IQ kūrybą, nes iki šiol daugiau žinojau tik modernesnius albumus (ypač The Road of Bones ir Resistance). Patiko akivaizdus perėjimas iš sunkesnio, rifingesnio ir epiškesnio šiandienos braižo į daugiau sintezatorinę ir atmosferiškesnę pusę (bent jau ką girdžiu iš kelių paklausytų Nomzamo albumo dainų). Nomzamo albumas kažkaip nėra vertinamas gerai (bent jau progarchives), tačiau man No Love Lost iškart labai patiko.
Čia girdėti Genesis Duke laikų stiliaus synth-rokinis garsas su panašiai upfront būgnų garsu. Negana to, tuometinio vokalisto Paul Menel balsas man primena Philą Collinsą. Ir čia baigiasi analogijos su Duke, bet nesibaigia su Genesis, nes Mike Holmes gitaros tembre girdžiu daug Hackett'o. Beveik galėtum teigti, kad IQ tėra Genesis wannabe-band'as, bet vis tiek IQ turi savitą atmosferą, kurią šiaip sunku apibūdinti. Šitoj dainoj ji tokia tamsesnė ir noktiurniškesnė, bet paklausai Promises arba Human Nature ir ten išgirsti kaip tik daugiau skaidrumo ir skambumo (gitaros rolė labai patampa svarbi). Svarstau, galbūt Nomzamo dainos skamba taip, kaip Genesis skambėtų, jei į 9-tąjį dešimtmetį būtų žengę vis dar su Hackett'u savo sudėtyje.
Daina įsimintina ir turi patrauklią atmosferą, vien už tai duočiau 10 balų, bet tas trumpas instrumentinis interliudas ties maždaug 3:15-3:40 yra mano mėgstamiausias momentas dainoje. Iškarpa, gerai iliustruojanti, kodėl taip dievinu sintezatorius progroko muzikoje ir dažniau renkuosi klausytis tų grupių, kurios turi ryškią klavišinių sekciją. Labiausiai šis segmentas priminė kanadiečius Saga.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
Kažin ar uždėjus šauktuką pavadinime pasitaisytų. Nes šauktukas ir turėtų būti pagal viską. O gal jis buvo išimtas su priežastim... Hm, įdomus mistinis detektyvas.
2025 m. gruodžio 17 d. 21:11:16
Pirmą kartą atkreipiau dėmesį į labiau klasikinę IQ kūrybą, nes iki šiol daugiau žinojau tik modernesnius albumus (ypač The Road of Bones ir Resistance). Patiko akivaizdus perėjimas iš sunkesnio, rifingesnio ir epiškesnio šiandienos braižo į daugiau sintezatorinę ir atmosferiškesnę pusę (bent jau ką girdžiu iš kelių paklausytų Nomzamo albumo dainų). Nomzamo albumas kažkaip nėra vertinamas gerai (bent jau progarchives), tačiau man No Love Lost iškart labai patiko.
Čia girdėti Genesis Duke laikų stiliaus synth-rokinis garsas su panašiai upfront būgnų garsu. Negana to, tuometinio vokalisto Paul Menel balsas man primena Philą Collinsą. Ir čia baigiasi analogijos su Duke, bet nesibaigia su Genesis, nes Mike Holmes gitaros tembre girdžiu daug Hackett'o. Beveik galėtum teigti, kad IQ tėra Genesis wannabe-band'as, bet vis tiek IQ turi savitą atmosferą, kurią šiaip sunku apibūdinti. Šitoj dainoj ji tokia tamsesnė ir noktiurniškesnė, bet paklausai Promises arba Human Nature ir ten išgirsti kaip tik daugiau skaidrumo ir skambumo (gitaros rolė labai patampa svarbi). Svarstau, galbūt Nomzamo dainos skamba taip, kaip Genesis skambėtų, jei į 9-tąjį dešimtmetį būtų žengę vis dar su Hackett'u savo sudėtyje.
Daina įsimintina ir turi patrauklią atmosferą, vien už tai duočiau 10 balų, bet tas trumpas instrumentinis interliudas ties maždaug 3:15-3:40 yra mano mėgstamiausias momentas dainoje. Iškarpa, gerai iliustruojanti, kodėl taip dievinu sintezatorius progroko muzikoje ir dažniau renkuosi klausytis tų grupių, kurios turi ryškią klavišinių sekciją. Labiausiai šis segmentas priminė kanadiečius Saga.
Tad 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas