Šinken – japoniškas katana kardas. Tai ko gero bus simbolis samurajiškos kultūros, kurią Persefonė bandė perteikti. Iš visos Persefone diskografijos prie šio albumo užsisėdėjau ilgiausiai. Ne todėl, kad jis geriausias, o todėl, kad jis įvairus. Techniškas grupės grojimas į porą Atheist bei death vokalas kiek aukštesnis nei vidutinio lygio jau galėtų imponuoti tiek, kad imtumei domėtis jais nuodugniau. Persefonė yra daugiau nei hipotetinė mano metafora. Ji geba sujungti savyje niuansus gretimų sau muzikinių stilių taip subtiliai, kad to nepastebi iš karto. Šiame albume yra 5 kompozicijos, kurios yra kaip rišamoji medžiaga. Tai instrumentinės interliudijos, iliustravusios gamtos stichijas - žemę, vandenį, vėją, ugnį, bei jų nebuvimą t. y. tuštumą, kurios pertepa sluoksniuotą death metal, heavy metal, power metal, technical metal tešlą su hard roko trupinėliais ir tortas gavosi tikrai ne sausas. Grįžtant prie japoniško albumo motyvo, viena vokalinė interliudija Kusanagi atlikta panaudojant autentiškus japonų liaudies instrumentus, sustiprina ir taip jau kinematografiškus Japonijos gamtovaizdžius. Gi pagrindinė albumo uoliena - galingas death‘as tai čia, tai ten pamargintas klavišinių inkrustacijomis bei scream‘u ar net grynu vokalu.
Galiu dar ilgai tauzyti, koks tai neeilinis albumas, bet geriau paklausyti patiems. Konkrečiai rekomenduočiau Intro su galinga power death metal Fall to Rise, o ypač The Fire Book interliudiją su po einančiu Kusanagi bei Shin-Ken Part I.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2017 m. rugpjūčio 26 d. 18:44:36
Šinken – japoniškas katana kardas. Tai ko gero bus simbolis samurajiškos kultūros, kurią Persefonė bandė perteikti. Iš visos Persefone diskografijos prie šio albumo užsisėdėjau ilgiausiai. Ne todėl, kad jis geriausias, o todėl, kad jis įvairus. Techniškas grupės grojimas į porą Atheist bei death vokalas kiek aukštesnis nei vidutinio lygio jau galėtų imponuoti tiek, kad imtumei domėtis jais nuodugniau. Persefonė yra daugiau nei hipotetinė mano metafora. Ji geba sujungti savyje niuansus gretimų sau muzikinių stilių taip subtiliai, kad to nepastebi iš karto. Šiame albume yra 5 kompozicijos, kurios yra kaip rišamoji medžiaga. Tai instrumentinės interliudijos, iliustravusios gamtos stichijas - žemę, vandenį, vėją, ugnį, bei jų nebuvimą t. y. tuštumą, kurios pertepa sluoksniuotą death metal, heavy metal, power metal, technical metal tešlą su hard roko trupinėliais ir tortas gavosi tikrai ne sausas. Grįžtant prie japoniško albumo motyvo, viena vokalinė interliudija Kusanagi atlikta panaudojant autentiškus japonų liaudies instrumentus, sustiprina ir taip jau kinematografiškus Japonijos gamtovaizdžius. Gi pagrindinė albumo uoliena - galingas death‘as tai čia, tai ten pamargintas klavišinių inkrustacijomis bei scream‘u ar net grynu vokalu.
Galiu dar ilgai tauzyti, koks tai neeilinis albumas, bet geriau paklausyti patiems. Konkrečiai rekomenduočiau Intro su galinga power death metal Fall to Rise, o ypač The Fire Book interliudiją su po einančiu Kusanagi bei Shin-Ken Part I.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly