pasakyk visiem, kas turi vinilus ta ka rasei paskutinei pastraipoje, kad ir i grupe fb tie, kas klauso vinilo, paziuretume kokiu nuomoniu sulauktum, man net idomu butu paskaityti :)
Ne nu argumentas much wow, davai pasiūlom nuomonę dar šimtam tokių rėksnių kaip tamsta.
pasakyk visiem, kas turi vinilus ta ka rasei paskutinei pastraipoje, kad ir i grupe fb tie, kas klauso vinilo, paziuretume kokiu nuomoniu sulauktum, man net idomu butu paskaityti :)
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
Praktiškai 100 % pritariu tam, ką pasakė Alvydas. Vinilo vienintelis privalumas prieš CD tai yra artwork'as. Bet kadangi ne dėl jo perku fizines kopijas, tai nematau prasmės mokėti didesnius pinigus ir dar investuoti į patefoną. Turiu CD muzikinį centrą, seną, bet puikiai veikiantį, per jį leidžiu tiek Spotify pasijungęs per laidą prie kompo, tiek CD įrašus ir nematau problemos. Šiais laikais net Spotify, jei turi Premium, leidžia 320 kbps srautą, tai tikrai nėra ko liūdėt.
O tai, kad vinilas praaugo pardavimais CD, rodo du dalykus: 1) žmonės gerai gyvena; 2) žmonės mėgsta antikvarą. O žmonės pradėjo mėgti antikvarą (turiu omeny masiškai, ne šiaip, nes antikvaro mėgėjų buvo visada) būtent tada, kai hipsteriai prikėlė iš numirusiųjų atgyvenusią madą (ypač kalbant apie apdarus). Nematau, kaip tam būtų galima paprieštarauti be durnų rėkimų „nebejuokink“. Ko šita tendencija tikrai nerodo, tai to, kad staiga visi patapo audiofilais. Aišku, būtų labai neblogai, bet taip tikrai nėra. Nes audiofilas puikiai žino, kad tarp vinilo, CD ir skaitmenos (bet turiu omeny už realius pinigus perkamą skaitmeną, ne kokį Spotify) praktiškai jokio skirtumo. Žmonės verčiau patapo antikvaro kolekcionieriais ir tiek.
pats net pagalvojau gal mesti vinilus ir pirkti vel cd, bet persigalvojau. nu man vinilas autentiskiau, geriau atrodo ir skamba kazkaip. gal vel pakeisiu nuomone ir cd pirkisu, cia visko gali buti. bet kas nepatinka, tai kad vinilu kaina kosmine bent siuo metu.
tai Doors LP ta virs 20 euru mokejau, 2009 rodos pressas. pigiau tokiu nera, nebent siustis is uzsieniu ir tt, bet as nei laiko turiu, nei kantrybes. Lietuvj nusipirkau ir bedu nematau. groja graziai, fainiai. Nesijauciu permokejes
nematau dabar prasmes moketi simtais uz pirmus presus.
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
faina tema, atgaivinti reikia. neseniai mano kolekcija papilde du vinilai - Doors - Strange Days ir Blur - Parklife. abu kultiniai, geri albumai, labai megstami man is senu laiku.
einarai, nu ka jau su tais cd zaidi tu.. pereik prie vinilu. aisku tai kokiais 4-5 kartasi brangiau, bet fainiau. :D
As savo cd kolecija beveik ispardaves, likuti parduodu dar. gal kas sudomins
Jei ne paslaptis, kiek suplojai už Doors ir kelintas tai press'as? Vinilus vertinu kaip paveikslus. Perku juos tik tada, kai konkretus albumas man tampa tiesiog kultinis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Įkišiu savo trigrašį. Kas geriau, vinilas ar CD? Jei neimsime dėmesin kainos, tai skirtumo jokio. Viską nulemia garso atkūrimo aparatūra ir klausymo erdvė (patalpa). Dar labai svarbus faktorius yra vartotojo klausa, kokia jos būsena, kokius dažnius ausis girdi. Su amžiumi ji prastėja, ir apie 60 metų dažnas klausytojas mp3 190 neskirs nuo mp3 320 ar net nuo FLAC bei WAV, tylios vietos prasmegs o dažnių diapazonas susitrauks į centrą. Vinilas patrauklus savo išvaizda, kartais su staigmenomis, tokiomis kaip plakatai, ar apipavidalinimo triukais. Vienas toks yra Riko Wakemano albumas „No Eartly Connection“ , kur tikra, o ne neiškraipytą voko 3D vaizdą gali pamatyti tik per vamzdelį, susuktą iš reflektoriaus, arba Alice Cooper „Schools Out“ vokas imituojąs mokyklos suolą. To cd neturi. Tačiau cd tau gros 80 ir daugiau min. ir takelius gali peršokinėti su pultu, kas labai patogu išsidrėbus ant sofos, o plokštelę reikia vartyti kas 15-20 min. Be to užima daug vietos ir reikalauja atsargaus elgesio su ja.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
ai gerai, dar vienas su savo kategoriska nuomone apie hipsterius del situ vinilu :DDD nebejuokink
kad per pastaruosius metus taip ispopuliarejo ir atsigavo ploksteliu rinka, tai reiskia tik gera, o ne hipsteriu reikala.
kaina tai tikrai ju nemaza, kas kartais uzknisa, bet gal ateis geresni laikai. nes nezinau ar man vienam atrodo, ar per karantinus visus ju kaina net pakilo.
o del skaitmenos - irgi nejuokink, niekam ji neidomi, ypac melomanus, kuri yra tikrai nemazai.
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
faina tema, atgaivinti reikia. neseniai mano kolekcija papilde du vinilai - Doors - Strange Days ir Blur - Parklife. abu kultiniai, geri albumai, labai megstami man is senu laiku.
einarai, nu ka jau su tais cd zaidi tu.. pereik prie vinilu. aisku tai kokiais 4-5 kartasi brangiau, bet fainiau. :D
As savo cd kolecija beveik ispardaves, likuti parduodu dar. gal kas sudomins
Nematau prasmės pereiti ant vinilų. Vinilas yra revitalizuotas grynai iš hipsterių neturėjimo kur dėti pinigų, technologiškai jis lygiai toks pat atgyvenas kaip ir CD, tik brangesnis. CD niekur neišnyks, kaip ir neišnyko vinilai per tuos 20 metų, kol dominavo CD rinka. O jei fizinės muzikos formos pasidarys nebepatrauklios, tai tenkinsimes skaitmeninėmis, nedaryčiau problemos iš to, kas vadinama technologine pažanga.
faina tema, atgaivinti reikia. neseniai mano kolekcija papilde du vinilai - Doors - Strange Days ir Blur - Parklife. abu kultiniai, geri albumai, labai megstami man is senu laiku.
einarai, nu ka jau su tais cd zaidi tu.. pereik prie vinilu. aisku tai kokiais 4-5 kartasi brangiau, bet fainiau. :D
As savo cd kolecija beveik ispardaves, likuti parduodu dar. gal kas sudomins
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
Siuntinukas iš Švedijos: Pain of Salvation - The Perfect Element, Part I, kuris jau seniai man patapęs monumentaliu melodingo progresyvaus metalo darbu, ir Pain of Salvation - PANTHER, kuris jau dabar man yra monumentalus eksperimentinio progresyvaus metalo darbas. Taigi, jau turiu pusę studijinės PoS diskografijos... ateities taikiniai: Remedy Lane (kurį šiais laikais sunkoka gauti) ir Scarsick.
Prieš kelias dienas turėjau dar vieną stambų apsipirkimą, greičiausiai paskutinį šiemet. Ir taip stambios apsukos, apie 30 CD per du kartus, ko norėt. Santaupos brangus reikalas visgi. Taigi, pradėkim.
Pirma nuotrauka: labai klasiškas ketvertas.
1. The Who - Quadrophenia (1973). Turbūt geriausias, pretenzingiausias, brandžiausias darbas grupės, kuri mane nunešė į artroko vandenis, parodė progresyvųjį roką ir jo grožį, kurią garbinau kaip kokį stabą (ir dabar garbinu, tik jau nebe stabiškai). Keista, kad iki šiol neturiu nei vieno The Who studijinio albumo, tik rinktinį Pinball Wizard ir Live at the Isle of Wight. Tai va, dabar jau turiu po vieną iš trijų svarbiausių albumų kategorijų. O be to, Quadrophenia klausiau baisiai seniai, dar tais laikais, kai garbinau The Who kaip stabą, todėl iš naujo patirti tai, ką aš vadinau genialia muzika, visai vertėtų. Ir proga patikrinti savo genialumo suvokimo svertus, jau turint naują albumą-etaloną.
2. Dire Straits - Brothers In Arms (1985). Pirkimo momentu net nebuvau girdėjęs kai kurių šio albumo dainų, tačiau įsigyti paskatino itin gera albumo reputacija, pripažinimas, geri atsiliepimai, ir, žinoma, puikiosios Money For Nothing buvimas albume. Pilnai esu išklausęs tik Love Over Gold, kuris mažu mažiausiai prikausto klausytoją. Nežinau, ar šis man pralenkia (kadangi jau spėjau perklausyti), bet tikrai malonus, vientisas, nesilpnas darbas. Vertingas įrašas, nesigailiu įsigyjęs.
3. Fleetwood Mac - Rumours (1977). Dar vienas nežmonišką reputaciją turintis albumas, tik šį jau senokai taikiausi įsigyti. Turbūt geriausias grupės studijinis įrašas (puikios melodijos, solidus išpildymas, šauni atmosfera muzikoje), kuris puikiai kolekcijoje stovės šalia jų Live (1980), kurį aš laikau vienu geriausių koncertiniu albumų, kokį tik esu klausęs.
4. ZZ Top - Eliminator (1983). ZZ Top yra unikali grupė mano melomaniškoje patirtyje. Dar prieš atrandant artroką jie buvo mano mėgstamiausia grupė, klausiau visą jų diskografiją, tačiau įsivažiavęs į prog'ą pradėjau juos kritikuoti dėl originalumo stokos. Tačiau po kelių metų vėl į mane kirto kulka, ir vėl jų muzikoje atradau šaunumą ir supratau juos esant neprilygstamus savo bliuzrokinėje kategorijoje. Jau turiu jų klasiką Tres Hombres, tačiau Eliminator gal net dar šaunesnis, modernesnis, labiau pripažintas darbas. Got Me Under Pressure energija, Sharp Dressed Man tiesmukiškumas, TV Dinners gitara, Thug bosas... ko dar norėti.
Antroji nuotrauka: sunkesnis ketvertas.
5. Machine Head - The Blackening (2007). Machine Head klausiau 2015-ųjų vasarą daugiausiai, po to rugsėjį dalyvavau koncerte Vilniuje, kuris didžiai nuvylė (jei ne Scorpions, turbūt būtų labiausiai nuvylęs renginys, kuriame dalyvavau kaip fanas, o ne kaip apžvalgininkas). Nuo tada Machine Head ir nebegirdėjau. Bet negalėjau nepaimti The Blackening, kuris bene labiausiai patraukė ir to užsinešimo metu, už praktiškai įžeidžiančią 4 svarų kainą. Bus proga šį albumą dar labiau panarstyti, vėl išgirsti galingas Aesthetics of Hate, Halo ir kt. dainas.
6. Haken - Affinity (2016). Albumas, kuris mane supažindino su šia puikia grupe ir išliko mėgstamiausiu jos diskografijoje. Modernus progmetalis su pompastiška, virtuoziška instrumentuote. Šio dešimtmečio Spock's Beard, su žiupsneliu Dream Theater ir dar kai kuo, kam negalima rasti analogo. Vienas kiečiausių 2016-ųjų metų įrašų (trečia vieta mano tope). Neprilygstamos 1985, The Architect, The Endless Knot kompozicijos. Ties čia savo liaupses ir baigiu.
7. Opeth - Deliverance (2002). Nors šis albumas man yra šaltas, dar neprisijaukintas, sunkiai klausomas, vienas mažiau mėgstamų visoje Opeth diskografijoje, tačiau vėlgi, tragiška 4 svarų kaina (o tuo tarpu Depeche Mode varganas debiutas vertas visų 10-ies, tada ir kyla jausmai, kad perki vardą, o ne muziką) mane paskatino paimti šį CD ir dar labiau patyrinėti vieną labiausiai neištyrinėtų Opeth albumų. Be titulinės dainos vargiai ką esu pamėgęs, todėl pabandysiu prisirišti prie kitų kompozicijų labiau.
8. Opeth - Heritage (2011). O čia tai, ką aš vadinau Opeth diskografijos auksu. Kai kuriuos didžiai nuvylęs, bet man vienas įdomiausių, netikėčiausių, gal net geriausių darbų. Ne kiekviena grupė išdrįsta visiškai atsisakyti savo trademark'inio stiliaus ir pereidami į naują žanrą kurti baisiai gerą muziką. Daug kietų, keistų, intriguojančių kompozicijų viename albume, kas gali būti geriau.
Trečioji nuotrauka: popsiškesnis trejetas.
9. Madonna - Ray of Light (1998). Manęs Madonna visai nežavėjo, kol šio albumo neatradau. Labai įdomus elektroniškas, kiek alternatyvokas pop skambesys, kuris mane paskatino eiti į dar stambesnes tūkstantmečių sandūros šokių muzikos paieškas (apie kurias neseniai ir blog'ą rašiau). Ir dar išleistas tais pačiais metais, kaip ir aš gimiau, dar kažkokį šarmą tas niekuo nekaltas faktas prideda. Ir ironiškiausia, jog šį albumą galima rasti Poundland parduotuvėje už 1 svarą. Muzikos industrijoje nebeliko širdies, man atrodo. Ai, nors pati Madonna ir taip pertekusi pinigais, tai nebent kitiems žmonėms, kurie svariai prisidėjo prie šio albumo...
10. Sia - This Is Acting (2016). Nors iš esmės Sia mane užkabino 1000 Forms of Fear albumo kompozicijomis, tačiau vėliau sekęs This Is Acting mano stogą galutinai nunešė. Sunkiausia patikėti, kad šios kompozicijos rašytos kitoms atlikėjoms, nes Sia jas atlikdama išgauna reikalingą emociją, įdeda tiek energijos, kiek dainai reikia. O ir prodiuseriai / muzikantai, dirbę su albumo muzika, verti pagyrimo. Neskamba nei pigiai, nei nuobodžiai, o kaip ir turėtų skambėti šiandienos pop muziką. Kadangi nesu daug klausęs šio dešimtmečio pop muzikos albumų, todėl nesunku konstatuoti, kad This Is Acting yra mano mėgstamiausias šioje kategorijoje.
11. Talk Talk - The Colour of Spring (1986). Čia nekonvencinė pop muzika, čia alternatyvokas artpop'as su roko ir džiazo muzikos detalėmis. Vienas maloniausių pernykščių atradimų, kuriam pradžią davė itin palankūs Steven Wilson pasisakymai apie Talk Talk. Tai va, tik pradėjau klausyti The Colour of Spring ir mano sąmoningumas ženkliai krito, nes muzika mane nubloškė. Vien jau ko verta Happiness is Easy kompozicija su tais džiaziniais vingiais. Konvencinės pop muzikos klausytojai greičiausiai atmestų tokia muziką.
Ketvirta nuotrauka: progresyvesnis ketvertas.
12. Marillion - Script For A Jester's Tear (1983). Kaip tik vasaros pradžioje nuo A iki Z klausiau visą Marillion diskografiją. Ir neradau parduotuvėje įrašų, kurie man intriguoja dar labiau: Anoraknophobia, Sounds That Can't Be Made, Fugazi, Seasons End... Užtat radau F E A R ir Marbles, kurie mane privertė kontempliuoti. Ir nepaisant krištolinio F E A R vientisumo ir kompozicinių viršūnių Marbles albume, vis tik mane patraukė debiutinio albumo avantiūriškos melodijos, keliančios nostalgiją. O ką toliau daryti su Marillion diskografija, pasilieku kitiems apsipirkimams
13. Hawkwind - Hall of The Mountain Grill (1974). Gal ir nėra mėgstamiausias Hawkwind albumas, tačiau jį pasirinkau atsisakęs mokėti dvigubai daugiau už mėgstamesnį Warriors on the Edge of Time, nes tas bonus diskas tiek vertės, mano galva, neprideda. Hall of The Mountain Grill užtat turi itin lengvą, malonų skambesį, gal net patį maloniausią visoje diskografijoje (kurios tik mažumą pažįstu, nes jos apimtis beprotiška). Tik problema, kad nedaug kompozicijų iš to albumo aš esu prisijaukinęs, todėl tyrinėjimų metas dar tik priešaky. Keisčiausia, jog tai ne pirmas Hawkwind įrašas mano kuklioje kolekcijoje. Masters of the Universe (2001) compilation'as prifarširuotas keistų live'ų, nekelia jokių įspūdžių man, todėl užmestas į kolekcijos pakampes. Na, Grill'iui žemiau nusiristi tikrai nenusimato.
14. Rush - Moving Pictures (1981). Pirmas Rush įrašas mano kolekcijoje. Labiausiai jų diskografijoje man patinka trijų albumų serija: Permanent Waves, Moving Pictures ir Signals. Joje sutelpa visas Rush universalumas, viruoziškumas, kompozicinis meistriškumas, išmintis ir natūrali evoliucija iš sunkaus progroko į paprastesnes, daugiau sintezo prifarširuotas kompozicijas, neprarandant savo identiteto. Pasirinkau Moving Pictures, nes Signals man šiek tiek atsilieka dėl progroko linijos trūkumo, o Permanent Waves parduotuvėje tiesiog nebuvo, todėl mažiau galvos skausmo. Dabar belieka taškytis nuo Tom Sawyer ir Vital Signs.
15. A Perfect Circle - Eat The Elephant (2018). Jau tiek ditirambų apie šį albumą prišnekėta, kad neverta kartotis. Gal tik skelsiu geriausią teiginį, kokį tik galiu pasakyti: iki Eat The Elephant aš A Perfect Circle net neklausiau. O dabar klausau.
Štai metai ir praėjo! Anglijoje muzikos įrašus pirkti yra daug pigiau nei Lietuvoje. Todėl naudojuos savo vizito progą ir išleidžiu daug pinigų ant daug albumų (o ne daug pinigų ant mažai albumų). Tad pradėkime mano šiandienos pirkinių apžvalgą.
P.S. sorry už mano paties atspindi ant CD celofano nuotraukose, tiesiog iš šono fotkinant atrodo dar blogiau.
Pirmoje nuotraukoje - keturi pirmieji, klasikiniai Camel albumai, kurie man yra patys brangiausi ir turbūt kokybiškiausi jų ilgos istorijos darbai: Camel (1973), Mirage (1974), The Snow Goose (1975) ir Moonmadness (1976). Tam tikrais bruožais vienas kitą pralenkiantys, visi keturi puikūs progresyviojo roko darbai. Mirage turbūt įtraukčiau į savo visų laikų albumų dešimtuką.
Antroje nuotraukoje - dar šiek tiek progroko. Čia užfiksuoti turbūt mėgstamiausi Jethro Tull darbai A Passion Play (1973) ir Minstrel in the Gallery (1975). Ian Anderson'o kūrybine išraiška neįmanoma nesižavėti, o visos grupės muzikavimas šiuose albumuose itin profesionalus. Betrūksta tik Thick As A Brick ir galbūt Crest of a Knave, ir būsiu savo mėgstamiausius Jethro Tull albumus surinkęs. Kiti du yra mano svarbiausios grupės, favoritų Van der Graaf Generator klasikiniai albumai - H to He, Who Am The Only One (1970) ir Pawn Hearts (1971). Turbūt geriausi pirmosios grupės eros darbai, ir nors man antroji grupės era yra artimesnė, negali nesižavėti neįprasta instrumentuote, vargonų ir saksofono sinergija, džiaziniu laisvumu, apgalvota konstrukcija ir Hammill'io lyrine išraiška. Įdomu, kaip The Emperor In His War Room ir Lemmings (Including Cog) skamba kokybiškame įraše...
Trečioje nuotraukoje - net dar daugiau progroko. Čia esama dviejų labai mėgstamų Yes darbų: Relayer (1974) ir Going For The One (1977). Pirmasis pertekęs džiazinio laisvumo, ekstravagancijos, o antrasis: pompastikos ir neįprastai archaiško skambesio. Kartu su Close to The Edge jie sudaro mano mėgstamiausių albumų trijulę, bet Close to The Edge pasilikime ateičiai. O iš Yes repertuaro jau turiu 90125 namuose. Taip pat čia yra Supertramp'ų mėgstamas Even In The Quietest Moments (1977). Albume gražiai sulimpa Hodgson'o ir Davies'o kūrybinės manieros, tiesa, gal ir ne viskas tobula, bet albumas stiprus, galbūt atsiliekantis tik nuo Crime of The Century (kurį jau turiu). Ir Dream Theater - Metropolis Pt.2: Scenes From a Memory. Daugelio vadinamas geriausiu DT albumu, man jis irgi papuola tarp mėgstamiausių (kaip ir Six Degrees... arba Train of Thought). Man visada atrodė, kad šis albumas privalo būti išgirstas su gera kokybė vientisam formate, todėl jaučiau pareigą jį įsigyti. Šis albumas žavus ne savo technine/virtuozine puse, kiek pačia koncepcija, kūrybiniu potencialu ir tematika.
Ketvirtoje nuotraukoje - iš esmės irgi progrokas, bet alternatyvesnis ir naujesnis. Čia matomas Steven Wilson naujasusias darbas To The Bone (2017) - nors popsiškesnis, bet labai elegantiškas ir įdomus. Daugiau nekalbėsiu, jau rašiau apžvalgą apie jį. Taip pat Gazpacho naujasis albumas Soyuz (2018), kuris su kiekviena perklausa man patinka vis labiau ir labiau. Šiame albume susijungia Marillion, Porcupine Tree ir po žiupsnelį Anathema ir Gentle Giant atspalvio, taip sudarydamas labai įdomu, postiškai alternatyvų progresyvaus roko poskonį. Vienas mėgstamiausių šių metų įrašų. Žinoma, alternatyvaus roko klasika U2 - The Joshua Tree (1987) privalo atsidurti mano kolekcijoje po to, kai šiemet išgirdęs aš negalėjau patikėti, koks lengvas, vientisas ir atmosferiškas šis albumas yra. Ir The Tangent naujausias darbas Slow Rust of Forgotten Machinery (2017). The Tangent kuria labai pretenzingą artroką, kuriam perkąsti reikia laiko. Man patiko šis albumas, kai jį girdėjau pirmą kartą, tačiau jaučiu, kad jam skyriau dar gerokai per mažai dėmesio, dėl to liko už mano praeitų metų top10 borto. Niekada nevėlu pasitaisyti, ypač žinant, kad albumas tikrai turi potencialo būti pamiltas.
Palyginus, tai visai neseniai pradėjau rinkti CD, nes seniau buvau tokios nuomonės, kad viską galimą klausyti internete, tai kam tų CD reikia, bet užsikabinau kažkada, tai ir nusiperku karts nuo karto kažką. :)
* Muzikos legendų 3 rinkinius. Trys CD su įvairiausiom dainom. Galima rasti nuo ABBA iki BONEY M. :> Labai faina mašinoje klausytis tokių rinkinukų. :)
*Queenų geriausių dainų rinkinukas. 12 fainų, hitais tapusių dainų.
*,,Broliai juodvarniai". Mano vienas mėgstamiausių albumų vasaros metu. Tai patriotinių dainų albumas. :)
*Leon Somov & Jazzu albumas ,,Istorijos". Šį CD gavau mainų būdu. :D
*Pekla ,,Degsit!". Naujausias mano "kolekcijoje".
*Anties CD ,,2x Antis (Duck Art Antis)". Dviejų CD rinkinys. Vienas CD yra ,,Baisiai džiugu!".
*Marilyn Manson ,,Eat me, Drink me".
*HIM ,,Screamworks: Love in Theory and Practice, Chapters 1−13"
* AM + FOJE = 30
*Depeche Mode ,,Spirit"
*Aistė Smilgevičiutė ir grupė Skylė ,,Broliai"
*Skylė ,,Žydinčių moterų džiaugsmas"
*Donis ,,Bars bars". Laimėjau Rock FM konkurse xD
*Lilas ir Innomine ,,Tu - Naktis"
*G&G Sindikatas ,,Išvien"
*Lemon Joy ,,Willkommen"
Taip pat turiu du DVD:
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė Skylė ,,Povandeninės kronikos"
Michael Jackson ,,Number ones"
Kaip matot, tai pirmenybę duodu lietuviškai muzikai, man svarbu paremti Lietuvos atlikėjus. :>
____________________
36 years of tears. ///
Mums likimo primesta kančia nėra tokia skausminga kaip ta, kurią suteikia svetima valia. /// (Artūras Šopenhaueris)
P.S. mano kambario tapetai labai gražiai atsispindi nuo "BE", o nuo "In the Passing Light of Day" ir "One Hour By The Concrete Lake" — aš pats su smartphone'u.
1. Big Big Train — The Second Brightest Star (2017), progressive rock. Labai pamilau šį albumą, dar labiau nei prieš tai jau įsigytą "Grimspound". "Big Big Train" paleido tris fantastiškus albumus vienerių metų laikotarpyje, gavus tiek daug kietos medžiagos darosi sunku nuo jų pasitraukti. Bet šis, paskutinysis iš jų trilogijos, mane prikausto labiausiai. Šeši nauji studijiniai kūriniai, iš kurių labai dievinu tiek "The Second Brightest Star", tiek "Skylon", tiek "The Leaden Stour", tiek "The Passing Widow"... Antrąją albumo dalį sudaro visokie lydiniai iš praeituose dviejuose albumuose ("Grimspound" ir "Folklore") sutinkamų motyvų, todėl šita dalis nugarinėje CD pusėje ir yra pavadinta "Grimlore". Bet ir tie lydiniai savotiškai žavūs, kartais mėgstu paklausyti labiau "Brooklands sequence" negu patį "Brooklands" iš "Folklore", analogiškai ir su "London Plane sequence". Viską uždaro labai įdomi instrumentinė smulkmenėlė "The Gentlemen's Reprise".
2. Pain of Salvation - BE (2004), progressive rock / metal. Mano pats mylimiausias PoS albumas ir vienas mėgstamiausių konceptualių albumų apskritai. Albumas pasižymi labai išsiskiriančiu muzikiniu stiliumi — visokios mandolos ir kiti tradiciniai styginiai instrumentai, įdomios perkusijos, pakankamai ir klasikinių "orkestrinių" instrumentų ir visi tie instrumentai kuria specifine tik šiam albumui būdingą atmosferą. Dėl to šis albumas netgi yra toks pusiau klasikinės muzikos darbas (prisiminiau dar vakar klausytą "Yes" albumą "Magnification"). Albumas labai vientisas, man sunku jį klausyti atskiromis dainomis, kiekviena šio konceptualaus albumo dalis turi savo momentų ir jei dabar paminėčiau kažkurią labai mylimą jo kompoziciją, jausčiau kaltę, kad nepaminėjau kitų, todėl trumpai drūtai — visas albumas fantastiškas.
3. Pain of Salvation - In The Passing Light of Day (2017), progressive rock / metal. Naujasis albumas tikrai yra pirmas albumas po "BE", kurį pavadinčiau labai stipriu. Tiesa, aš jo nevertinu taip kaip pastarojo, bet su daugybe kompozicijų aš jau turėjau artimą draugystę, nors titulinė albumo daina man iki šiol yra per sunki pamilti, gal per sudėtinga... Tačiau neneigiu, kad ir ši, ir visos kitos albumo kompozicijos yra labai įdomios. Išties klausyti yra ką ir daug kartų. Vis tik šiame albume aš galiu išskirti labiau mylimesnes kompozicijas: "On a Tuesday", "Tongue of God", "Reasons" ir "The Taming of a Beast".
4. Pain of Salvation - One Hour By The Concrete Lake (1998), progressive rock / metal.Albumas pasirodė likus mėnesiui prieš mano gimimą. Mane labai žavi tarpinės stadijos, pavyzdžiui, Opeth - Watershed (nors pats Akerfeldt'as sako, kad Watershed nėra tarpinė stadija, t.y. Heritage yra visiškai staigus posūkis, nors man pačiam tai atrodo diskutuotina) arba Depeche Mode - Songs of Faith and Devotion, kuris jų synthpop'inę erą sujungia su vėlyvesniu alternatyvaus roko skambesiu, tai "One Hour By The Concrete Lake" suriša tuos konceptualiuosius ir progresyviuosius PoS, kurie pagamins tris fantastiškus albumus "The Perfect Element, Part I", "Remedy Lane" ir "BE", ir tuos eksperimentuojančius, sunkius, debiutuojančius PoS su "Entropia". Ir tame tarpiniame skambesyje aš matau daug gelmės, daug patrauklumo. "Inside", "The Big Machine", "Inside Out", "New Year's Eve" ir t.t. — puikios kompozicijos. Šį albumą dar tyrinėsiu, nes kad ir kaip dažnai jo klausau, man jį sekasi perkąsti sunkiau nei "Perfect Element" ar "Remedy Lane", kurių neįsigijau vien dėl to, kad aš jau jaučiuos juos pakankamai perkandęs, t.y. atsiklausęs n metų į priekį.
Metinis apsipirkimas baigtas. Dabar reikia pradėti pinigų kaupimo procesą kitam kartui, todėl palinkėsiu sau sėkmės šiame etape.
1. Van der Graaf Generator - The Least We Can Do Is Wave To Each Other (1970), progressive rock. Nebuvo nė vieno VdGG albumo, kuriam kažkuriuo gyvenimo momentu nebūčiau jautęs milžiniškos simpatijos. Nu gerai, gal naujesnieji albumai taip manęs nepalietė, bet pirmosios (1967-1972) ir antrosios (1975-1976) kartos bei VdG kartos (1977-1978) įrašai, jie visi man yra labai reikšmingi. Čia yra pirmasis jų albumas su Jackson'u, pirmasis tikras grupės skambesys (Aerosol Grey Machine buvo labiau Hammill'iškas nei Graaf'iškas) ir buvo laikotarpis, kada jis man labiausiai patiko iš visos diskografijos, nes jame tiek tamsumo, Banton'o Farfisa vargonas čia yra bene reikšmingiausia detalė, bet dar ir Potter'io bosas, Hammill'is dar nevengdavo paimti akustinę gitarą į rankas... Unikalus albumas jų repertuare, labai dievinu dainą "After The Flood". Visi mano nusipirkti VdGG albumai turi ir bonusus, tai dar geriau...
2. Van der Graaf Generator - Godbluff (1975), progressive rock. Neabejotinai pats geriausias grupės ir tuo pačiu pats pats tobuliausias, jei taip būtų galima išsireikšti, albumas man apskritai, pagal jį kalibruoju savo vertinimus visiems kitiems visų grupių albumams. O dar ir bonusai yra! Daugiau komentarų nebereikia. Jei nesate girdėję, paklausykite dainos "Arrow" ir bus viskas pasakyta muzikos pavidalu.
3. Van der Graaf Generator - Still Life (1976), progressive rock. Dar vienas fantastiškas grupės albumas, iš jo turbūt geriausiai išlikę Hammill'io tekstai galvoje. Nežinau, galbūt tai ne pats stipriausias lyrine puse albumas, bet man labiausiai įkritęs į atmintį. Dievinu ryškų Banton'o vargonų vaidmenį šiame albume, dievinu visas kompozicijas, gal tik My Room man yra sudėtingesnis kūrinėlis pamilti, bet albumas stiprumu yra arti Godbluff ir simpatijomis dabar lenkia The Least...
P.S. Gaila, nesugebėjau pigiai gauti World Record. Gal kada rasiu už prieinamą kainą...
4. Faith No More - Angel Dust (deluxe ed.) (1992), alternative/progressive metal/rock. Vienas geriausių šiemet išklausytų albumų, sukau dešimtis kartų, net parašiau stiprią apžvalgą music'e (jei įdomu, susiraskite per paiešką, nes nuorodos kažkodėl neveikia). Tiesiog visapusiškai stiprus albumas, gal tik pora kūrinėlių man prilipo mažiau, bet iš esmės visu albumu aš labai mėgaujuos. Taip pat bus įdomu išgirsti tai, kas per materialas yra antram įraše (mačiau ir alt. versijų, ir live'ų, ir negirdėtų dainų).
5. Soen - Lykaia (2017), progressive metal/rock. Vienas geriausių šiemet išleistų įrašų. Grupė smarkiai įkvėpta Tool, bet jų skambesys man netgi yra gerokai pranašesnis ir šį albumą aš vertinau labiau nei bet kurį Tool albumą (su jais didelės draugystės niekada neturėjau). Šiame albume sunku išskirti silpnesnes ar stipresnes dainas, jis toks vientisas ir nors kai kurie momentai sunkiai užstringa (tai nėra ta muzika, kuri įsikala į galvą ir persekioja visur), bet juos klausyti ne vieną ir ne du kartus norisi.
6. Big Big Train - Grimspound (2017), neo-progressive rock. Jau minėjau, kad man tai, ką pastaruosius metus daro Big Big Train (išleido tris galingus albumus, kuriais visai mėgaujuosi be galo), labai patinka. Grimspound gal netgi nėra mano mėgstamiausias iš tų trijų albumų, tačiau tos aštuonios kompozicijos visos yra mirtinai geros. Labai stiprus albumas, irgi vienas iš ryškiausių šiais metais. Man ypač patinka iš jų muzikos spinduliuojantis "britiškumas", panašus į Gabriel'io Genesis, nors tas dar labiau jaučiasi "The Second Brightest Star" albume.
7. Pink Floyd - Animals (1977), progressive rock. Neabejotinai stipriausias Pink Floyd albumas. Ir tiek jau daug apie jį pasakyta, kad nežinau, ką dar ir bepridurti. Tiesiog vienas geriausių albumų roko muzikos istorijoje ir tiek.
Turbūt laikas būtų ir man surašyti visą savo kuklų turtą...
Taigi, kadaise pasiknaisiojusi senuosiuose namų archyvuose, po visokius garažus ir t.t., atradau tuo metu mane tiesiog fantastiškai nudžiuginusį turtelį - porą CD ir šiek tiek daugiau MC. Vienas pirmųjų išgirstų, "sunkesnės" muzikos albumų MC formate, dar prieš randant tą visą turtą vienoje vietoje - Paradise Lost albumas "Host", nuo kurio ir prasidėjo visa mano kelionė tais melomaniškais muzikos klodais. Leisdavau šiuos įrašus per senąjį magą, kurio jau nėra tarp gyvųjų, bet ir tai nespėjau visko perklausyt iki šiol, tad liko ir neaiškių įrašų.
MC:
Paradise Lost - Host (1999)
Infected Voice - Memento Mori (1993)
Anthrax - Among The Living (1987) ir State Of Euphoria (1988)
Amorphis - Tales From The Thousand Lakes (1994)
Mekong Delta - The Music Of Erich Zann (1988), Dances Of Death (And Other Walking Shadows) (1990), Kaleidoscope (1992), Visions Fugitives (1994)
Type O Negative - Bloody Kisses (1993)
Tiamat - Clouds (1992)
Suede - Dog Man Star (1994)
Nirvana - Incesticide (1992) ir In Utero (1993)
The Cranberries - To The Faithful Departed (1996)
Green Day - Dookie (1994)
Ugly Kid Joe - America's Least Wanted (1992)
Morbid Angel - Altars Of Madness (1989)
Kreator - Out Of The Dark... Into The Light (1988)
The Exploited - The Massacre (1990)
Macabre - Sinister Slaughter (1993)
Death - Fate: The Best of Death (1992)
Ghoststorm - Frozen In Fire (1995)
Metallica - Master Of Puppets (1986), ...And Justice For All (1988), Metallica (1991) arba Ride The Lightning (1984) (not sure), Reload (1997)
Testament - The Legacy (1987)
Andrius Mamontovas - Šiaurės Naktis. Pusė Penkių (1998)
Vytautas Kernagis - Akustinis (gal 1995)
The Beatles - The Best Of Beatles Vol. 1 (~1969)
Ken Hill - Phantom Of The Opera (1993)
Manowar - The Hell Of Steel: Best Of Manowar (1994)
Midnight Oil - Blue Sky Mining (1990)
Slayer - Divine Intervention (1994)
Sepultura - Schizophrenia (1987), Beneath The Remains (1989), Arise (1991)
Klasikos įrašai:
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - Miške ir Jūra
Classic Dreams Vol 5 ir Vol 9 įvairių kompozitorių compilations
Na ir yra dar pora MC, kur net nesu tikra kas ten yra, nes prirašyta daug visokių pavadinimų. Yra Foje, Antis, Sel, Katedra arba Soul Asylum, Vivaldis, kažkoks Rise Against The Machine albumas, kažkas iš Rammstein, Therion bei kiti.
CD:
The Offspring - Conspiracy Of One (2000)
Meressin - Mask (1997)
Art Of Trance - Wildlife On One (1996)
Dar pora neoficialių diskų:
Nirvana - Grand Collection (2000)
Iron Maiden - Hit Collection 2000 (2000)
Ozzy Osbourne - Grand Colection
Bon Jovi (1985-1988)
The Doors kolekcija
Oho, visas dešimtojo dešimtmečio lobynas. Ir dar MC formatu! Labai autentiška ir primena gilią vaikystę
Turbūt laikas būtų ir man surašyti visą savo kuklų turtą...
Taigi, kadaise pasiknaisiojusi senuosiuose namų archyvuose, po visokius garažus ir t.t., atradau tuo metu mane tiesiog fantastiškai nudžiuginusį turtelį - porą CD ir šiek tiek daugiau MC. Vienas pirmųjų išgirstų, "sunkesnės" muzikos albumų MC formate, dar prieš randant tą visą turtą vienoje vietoje - Paradise Lost albumas "Host", nuo kurio ir prasidėjo visa mano kelionė tais melomaniškais muzikos klodais. Leisdavau šiuos įrašus per senąjį magą, kurio jau nėra tarp gyvųjų, bet ir tai nespėjau visko perklausyt iki šiol, tad liko ir neaiškių įrašų.
MC:
Paradise Lost - Host (1999)
Infected Voice - Memento Mori (1993)
Anthrax - Among The Living (1987) ir State Of Euphoria (1988)
Amorphis - Tales From The Thousand Lakes (1994)
Mekong Delta - The Music Of Erich Zann (1988), Dances Of Death (And Other Walking Shadows) (1990), Kaleidoscope (1992), Visions Fugitives (1994)
Type O Negative - Bloody Kisses (1993)
Tiamat - Clouds (1992)
Suede - Dog Man Star (1994)
Nirvana - Incesticide (1992) ir In Utero (1993)
The Cranberries - To The Faithful Departed (1996)
Green Day - Dookie (1994)
Ugly Kid Joe - America's Least Wanted (1992)
Morbid Angel - Altars Of Madness (1989)
Kreator - Out Of The Dark... Into The Light (1988)
The Exploited - The Massacre (1990)
Macabre - Sinister Slaughter (1993)
Death - Fate: The Best of Death (1992)
Ghoststorm - Frozen In Fire (1995)
Metallica - Master Of Puppets (1986), ...And Justice For All (1988), Metallica (1991) arba Ride The Lightning (1984) (not sure), Reload (1997)
Testament - The Legacy (1987)
Andrius Mamontovas - Šiaurės Naktis. Pusė Penkių (1998)
Vytautas Kernagis - Akustinis (gal 1995)
The Beatles - The Best Of Beatles Vol. 1 (~1969)
Ken Hill - Phantom Of The Opera (1993)
Manowar - The Hell Of Steel: Best Of Manowar (1994)
Midnight Oil - Blue Sky Mining (1990)
Slayer - Divine Intervention (1994)
Sepultura - Schizophrenia (1987), Beneath The Remains (1989), Arise (1991)
Klasikos įrašai:
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - Miške ir Jūra
Classic Dreams Vol 5 ir Vol 9 įvairių kompozitorių compilations
Na ir yra dar pora MC, kur net nesu tikra kas ten yra, nes prirašyta daug visokių pavadinimų. Yra Foje, Antis, Sel, Katedra arba Soul Asylum, Vivaldis, kažkoks Rise Against The Machine albumas, kažkas iš Rammstein, Therion bei kiti.
Atėjo laikas atlikti savo metinį apsipirkimą. Ir šįkart pirkau labai daug (su finansais pastaruoju metu ne taip pykstuosi), ateina jie man po truputį dalimis, tai čia pirmoji porcija
1. Depeche Mode — Songs of Faith and Devotion (1993). Mano pats mėgstamiausias DM albumas, euforiškos patirtys aplanko jo klausantis tiek atskirom dainom, tiek ištisai (žinoma, ištisai dar geriau). Po gilių DM diskografijos nagrinėjimų pavasarį aš nusprendžiau, kad DM visiškai verti mano kolekcijos, o ypač šis įrašas.
2. Depeche Mode — Ultra (1997). Nežinau, ar Violator man labiau, ar Ultra, bet tai irgi vienas stipriausių, netgi vienas egzotiškiausių DM albumų, nes po Wilder'io išėjimo ir Gahan'o krizės labai daug saviraiškos erdvės gavo Gore'as ir jis parodė, kad yra fantastiškas kūrėjas. Daug alternatyvinių elementų albume, kurie mane žavi.
3. Depeche Mode — Exciter (2001). Šitas albumas galbūt ir nepatenka į top3 DM albumų, tačiau jis tikrai egzotiškas. Aš jo iki šiol iki galo nesuprantu ir tai yra žavingiausias dalykas, koks tik gali nutikti atradimų ieškančiam melomanui. Klausysiu dar ne kartą. Ir jis labai labai nuvertintas gerbėjų, tai mane provokuoja papildomai.
4. Led Zeppelin — Led Zeppelin III (1970). Savo tėvams sakiau, kad jūs buvote vos tik gimę, kai šitas šedevras išėjo. Iš tikro, tai mano favoritas iš pirmųjų keturių albumų serijos ir turbūt vienas mėgstamiausių LZ albumų apskritai. Čia pagaliau išlenda Jones'o sintezatoriai, čia yra įspūdingų baladžių, čia yra epinė "Since I've Been Loving You", čia yra labai stiprios "Friends" ir "Gallows Pole", labai smagios "Immigrant Song" ir "Celebration Day", neįtikėtino grožio "Tangerine" ir "That's The Way". Šito albumo tiesiog negalima nemylėti. Ir mėgstu pašiaušti LZ gerbėjus su savo mėgstamiausia pozicija, kurios nebijau pareikšti viešai: Led Zeppelin III yra daug geriau nei Zoso. Tada įsiplieskia dalykai!
5. Led Zeppelin — Presence (1976). Vat apie šitą albumą aš galiu prirašyti litanijas. Kurį laiką (jau keletą metų) šitas albumas simpatijomis man pralenkė tiek Led Zeppelin III, tiek Physical Graffiti ir tapo lyderiu. Po nesenų draugysčių su LZ diskografija "Presence" išvis įgavo tam tikrą distanciją mano simpatijose nuo visų kitų albumų. Šitame albume yra tiesiog labai daug subtilybių, ne pačių įprasčiausių rifų ir harmonijų, įspūdingus dalykus išdarinėja Jones'as su bosu ir Bonham su būgnais. "For Your Life" man yra chrestomatinis pavyzdys, kuriuo savo aplinkiniams demonstruoju, koks subtilus gali būti sunkusis rokas ir skirtis nuo visokio AC/DC šlamšto. "Candy Store Rock" turi labai savotišką skambesį taip pat. "Achilles Last Stand" yra nediskutuotinai viena geriausių Led Zeppelin dainų ir bent dėl vieno dalyko sutinku su daugeliu fanų. "Tea For One", nors daugelis laiko per daug ištempta bliuzine daina, aš ją dievinu, taip dievinu, kad nepajaučiu prabėgančių 9 minučių. Tai tiesiog epinis, neprilygstamas albumas, neabejotinai vertas mano kolekcijos.
P.S. "Presence" albumo čia yra deluxe (2CD) versija. 2 diske yra kai kurių dainų alternatyvios versijos, tie vadinami reference mix'ai, kuriuos irgi įdomu paklausyti, ir instrumentinis kūrinys 10 Ribs & All/Carrot Pod Pod, kuris irgi savotiškai įdomus. Kaip tik šiuo disku dabar mėgaujuos per savo puikų muzikinį centrą.
Taigi, jau greitai grįšiu su dar viena ar keliomis porcijomis diskų, kai tik juos gausiu
Yra ir gerų dalykų, gerai, kad yra Spotify integracija, kuri leidžia paklausyt dainų previews, ir apie kurią kalbėta buvo dar 2017 berods. Dėl šito džiaugiuos
Bet vis dėlto, nepaneigsi, kad tai išlieka unikali vieta internetinėje erdvėje. Vienintelė tokia. Ir vis tiek smagu, kad žmonės kaip Einaras, Alvydas, dar kas nors, ją dar bando puoselėti.
Kiek nykoka tai dar lengvai pasakyta, manau. Galima visaip šitą vietą pavadinti - Dievo užmiršta dykyne, fosiline iškasena, post-apokaliptiniu pasauliu, dar kaip nors...
Nu čia kaip ir anksčiau, kiek nykoka. Tik protarpsniais vienas kitas senas narys vis užsuka ir vėl pradingsta. Bet koks toks sugrįžimas atrodo kaip didelis pagyvėjimas.
2020 m. gruodžio 20 d. 17:10:33
Ne nu argumentas much wow, davai pasiūlom nuomonę dar šimtam tokių rėksnių kaip tamsta.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. gruodžio 20 d. 17:06:34
pasakyk visiem, kas turi vinilus ta ka rasei paskutinei pastraipoje, kad ir i grupe fb tie, kas klauso vinilo, paziuretume kokiu nuomoniu sulauktum, man net idomu butu paskaityti :)
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
2020 m. gruodžio 20 d. 16:54:33
Praktiškai 100 % pritariu tam, ką pasakė Alvydas. Vinilo vienintelis privalumas prieš CD tai yra artwork'as. Bet kadangi ne dėl jo perku fizines kopijas, tai nematau prasmės mokėti didesnius pinigus ir dar investuoti į patefoną. Turiu CD muzikinį centrą, seną, bet puikiai veikiantį, per jį leidžiu tiek Spotify pasijungęs per laidą prie kompo, tiek CD įrašus ir nematau problemos. Šiais laikais net Spotify, jei turi Premium, leidžia 320 kbps srautą, tai tikrai nėra ko liūdėt.
O tai, kad vinilas praaugo pardavimais CD, rodo du dalykus: 1) žmonės gerai gyvena; 2) žmonės mėgsta antikvarą. O žmonės pradėjo mėgti antikvarą (turiu omeny masiškai, ne šiaip, nes antikvaro mėgėjų buvo visada) būtent tada, kai hipsteriai prikėlė iš numirusiųjų atgyvenusią madą (ypač kalbant apie apdarus). Nematau, kaip tam būtų galima paprieštarauti be durnų rėkimų „nebejuokink“. Ko šita tendencija tikrai nerodo, tai to, kad staiga visi patapo audiofilais. Aišku, būtų labai neblogai, bet taip tikrai nėra. Nes audiofilas puikiai žino, kad tarp vinilo, CD ir skaitmenos (bet turiu omeny už realius pinigus perkamą skaitmeną, ne kokį Spotify) praktiškai jokio skirtumo. Žmonės verčiau patapo antikvaro kolekcionieriais ir tiek.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. gruodžio 20 d. 09:31:08
pats net pagalvojau gal mesti vinilus ir pirkti vel cd, bet persigalvojau. nu man vinilas autentiskiau, geriau atrodo ir skamba kazkaip. gal vel pakeisiu nuomone ir cd pirkisu, cia visko gali buti. bet kas nepatinka, tai kad vinilu kaina kosmine bent siuo metu.
tai Doors LP ta virs 20 euru mokejau, 2009 rodos pressas. pigiau tokiu nera, nebent siustis is uzsieniu ir tt, bet as nei laiko turiu, nei kantrybes. Lietuvj nusipirkau ir bedu nematau. groja graziai, fainiai. Nesijauciu permokejes
nematau dabar prasmes moketi simtais uz pirmus presus.
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
2020 m. gruodžio 20 d. 08:27:27
Jei ne paslaptis, kiek suplojai už Doors ir kelintas tai press'as? Vinilus vertinu kaip paveikslus. Perku juos tik tada, kai konkretus albumas man tampa tiesiog kultinis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. gruodžio 20 d. 08:09:37
Įkišiu savo trigrašį. Kas geriau, vinilas ar CD? Jei neimsime dėmesin kainos, tai skirtumo jokio. Viską nulemia garso atkūrimo aparatūra ir klausymo erdvė (patalpa). Dar labai svarbus faktorius yra vartotojo klausa, kokia jos būsena, kokius dažnius ausis girdi. Su amžiumi ji prastėja, ir apie 60 metų dažnas klausytojas mp3 190 neskirs nuo mp3 320 ar net nuo FLAC bei WAV, tylios vietos prasmegs o dažnių diapazonas susitrauks į centrą. Vinilas patrauklus savo išvaizda, kartais su staigmenomis, tokiomis kaip plakatai, ar apipavidalinimo triukais. Vienas toks yra Riko Wakemano albumas „No Eartly Connection“ , kur tikra, o ne neiškraipytą voko 3D vaizdą gali pamatyti tik per vamzdelį, susuktą iš reflektoriaus, arba Alice Cooper „Schools Out“ vokas imituojąs mokyklos suolą. To cd neturi. Tačiau cd tau gros 80 ir daugiau min. ir takelius gali peršokinėti su pultu, kas labai patogu išsidrėbus ant sofos, o plokštelę reikia vartyti kas 15-20 min. Be to užima daug vietos ir reikalauja atsargaus elgesio su ja.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. gruodžio 20 d. 07:30:19
ai gerai, dar vienas su savo kategoriska nuomone apie hipsterius del situ vinilu :DDD nebejuokink
kad per pastaruosius metus taip ispopuliarejo ir atsigavo ploksteliu rinka, tai reiskia tik gera, o ne hipsteriu reikala.
kaina tai tikrai ju nemaza, kas kartais uzknisa, bet gal ateis geresni laikai. nes nezinau ar man vienam atrodo, ar per karantinus visus ju kaina net pakilo.
o del skaitmenos - irgi nejuokink, niekam ji neidomi, ypac melomanus, kuri yra tikrai nemazai.
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
2020 m. gruodžio 19 d. 15:25:26
Nematau prasmės pereiti ant vinilų. Vinilas yra revitalizuotas grynai iš hipsterių neturėjimo kur dėti pinigų, technologiškai jis lygiai toks pat atgyvenas kaip ir CD, tik brangesnis. CD niekur neišnyks, kaip ir neišnyko vinilai per tuos 20 metų, kol dominavo CD rinka. O jei fizinės muzikos formos pasidarys nebepatrauklios, tai tenkinsimes skaitmeninėmis, nedaryčiau problemos iš to, kas vadinama technologine pažanga.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. gruodžio 16 d. 11:19:39
faina tema, atgaivinti reikia. neseniai mano kolekcija papilde du vinilai - Doors - Strange Days ir Blur - Parklife. abu kultiniai, geri albumai, labai megstami man is senu laiku.
einarai, nu ka jau su tais cd zaidi tu.. pereik prie vinilu. aisku tai kokiais 4-5 kartasi brangiau, bet fainiau. :D
As savo cd kolecija beveik ispardaves, likuti parduodu dar. gal kas sudomins
____________________
/ moustache is practically like a wedding ring \
2020 m. rugsėjo 12 d. 14:49:41
Siuntinukas iš Švedijos: Pain of Salvation - The Perfect Element, Part I, kuris jau seniai man patapęs monumentaliu melodingo progresyvaus metalo darbu, ir Pain of Salvation - PANTHER, kuris jau dabar man yra monumentalus eksperimentinio progresyvaus metalo darbas. Taigi, jau turiu pusę studijinės PoS diskografijos... ateities taikiniai: Remedy Lane (kurį šiais laikais sunkoka gauti) ir Scarsick.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. rugpjūčio 24 d. 08:46:57
402 MC, virš 100 CD ir 500 MP3 + 31 MPGA.
2018 m. rugpjūčio 19 d. 17:09:55
Prieš kelias dienas turėjau dar vieną stambų apsipirkimą, greičiausiai paskutinį šiemet. Ir taip stambios apsukos, apie 30 CD per du kartus, ko norėt. Santaupos brangus reikalas visgi. Taigi, pradėkim.
Pirma nuotrauka: labai klasiškas ketvertas.
1. The Who - Quadrophenia (1973). Turbūt geriausias, pretenzingiausias, brandžiausias darbas grupės, kuri mane nunešė į artroko vandenis, parodė progresyvųjį roką ir jo grožį, kurią garbinau kaip kokį stabą (ir dabar garbinu, tik jau nebe stabiškai). Keista, kad iki šiol neturiu nei vieno The Who studijinio albumo, tik rinktinį Pinball Wizard ir Live at the Isle of Wight. Tai va, dabar jau turiu po vieną iš trijų svarbiausių albumų kategorijų. O be to, Quadrophenia klausiau baisiai seniai, dar tais laikais, kai garbinau The Who kaip stabą, todėl iš naujo patirti tai, ką aš vadinau genialia muzika, visai vertėtų. Ir proga patikrinti savo genialumo suvokimo svertus, jau turint naują albumą-etaloną.
2. Dire Straits - Brothers In Arms (1985). Pirkimo momentu net nebuvau girdėjęs kai kurių šio albumo dainų, tačiau įsigyti paskatino itin gera albumo reputacija, pripažinimas, geri atsiliepimai, ir, žinoma, puikiosios Money For Nothing buvimas albume. Pilnai esu išklausęs tik Love Over Gold, kuris mažu mažiausiai prikausto klausytoją. Nežinau, ar šis man pralenkia (kadangi jau spėjau perklausyti), bet tikrai malonus, vientisas, nesilpnas darbas. Vertingas įrašas, nesigailiu įsigyjęs.
3. Fleetwood Mac - Rumours (1977). Dar vienas nežmonišką reputaciją turintis albumas, tik šį jau senokai taikiausi įsigyti. Turbūt geriausias grupės studijinis įrašas (puikios melodijos, solidus išpildymas, šauni atmosfera muzikoje), kuris puikiai kolekcijoje stovės šalia jų Live (1980), kurį aš laikau vienu geriausių koncertiniu albumų, kokį tik esu klausęs.
4. ZZ Top - Eliminator (1983). ZZ Top yra unikali grupė mano melomaniškoje patirtyje. Dar prieš atrandant artroką jie buvo mano mėgstamiausia grupė, klausiau visą jų diskografiją, tačiau įsivažiavęs į prog'ą pradėjau juos kritikuoti dėl originalumo stokos. Tačiau po kelių metų vėl į mane kirto kulka, ir vėl jų muzikoje atradau šaunumą ir supratau juos esant neprilygstamus savo bliuzrokinėje kategorijoje. Jau turiu jų klasiką Tres Hombres, tačiau Eliminator gal net dar šaunesnis, modernesnis, labiau pripažintas darbas. Got Me Under Pressure energija, Sharp Dressed Man tiesmukiškumas, TV Dinners gitara, Thug bosas... ko dar norėti.
Antroji nuotrauka: sunkesnis ketvertas.
5. Machine Head - The Blackening (2007). Machine Head klausiau 2015-ųjų vasarą daugiausiai, po to rugsėjį dalyvavau koncerte Vilniuje, kuris didžiai nuvylė (jei ne Scorpions, turbūt būtų labiausiai nuvylęs renginys, kuriame dalyvavau kaip fanas, o ne kaip apžvalgininkas). Nuo tada Machine Head ir nebegirdėjau. Bet negalėjau nepaimti The Blackening, kuris bene labiausiai patraukė ir to užsinešimo metu, už praktiškai įžeidžiančią 4 svarų kainą. Bus proga šį albumą dar labiau panarstyti, vėl išgirsti galingas Aesthetics of Hate, Halo ir kt. dainas.
6. Haken - Affinity (2016). Albumas, kuris mane supažindino su šia puikia grupe ir išliko mėgstamiausiu jos diskografijoje. Modernus progmetalis su pompastiška, virtuoziška instrumentuote. Šio dešimtmečio Spock's Beard, su žiupsneliu Dream Theater ir dar kai kuo, kam negalima rasti analogo. Vienas kiečiausių 2016-ųjų metų įrašų (trečia vieta mano tope). Neprilygstamos 1985, The Architect, The Endless Knot kompozicijos. Ties čia savo liaupses ir baigiu.
7. Opeth - Deliverance (2002). Nors šis albumas man yra šaltas, dar neprisijaukintas, sunkiai klausomas, vienas mažiau mėgstamų visoje Opeth diskografijoje, tačiau vėlgi, tragiška 4 svarų kaina (o tuo tarpu Depeche Mode varganas debiutas vertas visų 10-ies, tada ir kyla jausmai, kad perki vardą, o ne muziką) mane paskatino paimti šį CD ir dar labiau patyrinėti vieną labiausiai neištyrinėtų Opeth albumų. Be titulinės dainos vargiai ką esu pamėgęs, todėl pabandysiu prisirišti prie kitų kompozicijų labiau.
8. Opeth - Heritage (2011). O čia tai, ką aš vadinau Opeth diskografijos auksu. Kai kuriuos didžiai nuvylęs, bet man vienas įdomiausių, netikėčiausių, gal net geriausių darbų. Ne kiekviena grupė išdrįsta visiškai atsisakyti savo trademark'inio stiliaus ir pereidami į naują žanrą kurti baisiai gerą muziką. Daug kietų, keistų, intriguojančių kompozicijų viename albume, kas gali būti geriau.
Trečioji nuotrauka: popsiškesnis trejetas.
9. Madonna - Ray of Light (1998). Manęs Madonna visai nežavėjo, kol šio albumo neatradau. Labai įdomus elektroniškas, kiek alternatyvokas pop skambesys, kuris mane paskatino eiti į dar stambesnes tūkstantmečių sandūros šokių muzikos paieškas (apie kurias neseniai ir blog'ą rašiau). Ir dar išleistas tais pačiais metais, kaip ir aš gimiau, dar kažkokį šarmą tas niekuo nekaltas faktas prideda. Ir ironiškiausia, jog šį albumą galima rasti Poundland parduotuvėje už 1 svarą. Muzikos industrijoje nebeliko širdies, man atrodo. Ai, nors pati Madonna ir taip pertekusi pinigais, tai nebent kitiems žmonėms, kurie svariai prisidėjo prie šio albumo...
10. Sia - This Is Acting (2016). Nors iš esmės Sia mane užkabino 1000 Forms of Fear albumo kompozicijomis, tačiau vėliau sekęs This Is Acting mano stogą galutinai nunešė. Sunkiausia patikėti, kad šios kompozicijos rašytos kitoms atlikėjoms, nes Sia jas atlikdama išgauna reikalingą emociją, įdeda tiek energijos, kiek dainai reikia. O ir prodiuseriai / muzikantai, dirbę su albumo muzika, verti pagyrimo. Neskamba nei pigiai, nei nuobodžiai, o kaip ir turėtų skambėti šiandienos pop muziką. Kadangi nesu daug klausęs šio dešimtmečio pop muzikos albumų, todėl nesunku konstatuoti, kad This Is Acting yra mano mėgstamiausias šioje kategorijoje.
11. Talk Talk - The Colour of Spring (1986). Čia nekonvencinė pop muzika, čia alternatyvokas artpop'as su roko ir džiazo muzikos detalėmis. Vienas maloniausių pernykščių atradimų, kuriam pradžią davė itin palankūs Steven Wilson pasisakymai apie Talk Talk. Tai va, tik pradėjau klausyti The Colour of Spring ir mano sąmoningumas ženkliai krito, nes muzika mane nubloškė. Vien jau ko verta Happiness is Easy kompozicija su tais džiaziniais vingiais. Konvencinės pop muzikos klausytojai greičiausiai atmestų tokia muziką.
Ketvirta nuotrauka: progresyvesnis ketvertas.
12. Marillion - Script For A Jester's Tear (1983). Kaip tik vasaros pradžioje nuo A iki Z klausiau visą Marillion diskografiją. Ir neradau parduotuvėje įrašų, kurie man intriguoja dar labiau: Anoraknophobia, Sounds That Can't Be Made, Fugazi, Seasons End... Užtat radau F E A R ir Marbles, kurie mane privertė kontempliuoti. Ir nepaisant krištolinio F E A R vientisumo ir kompozicinių viršūnių Marbles albume, vis tik mane patraukė debiutinio albumo avantiūriškos melodijos, keliančios nostalgiją. O ką toliau daryti su Marillion diskografija, pasilieku kitiems apsipirkimams
13. Hawkwind - Hall of The Mountain Grill (1974). Gal ir nėra mėgstamiausias Hawkwind albumas, tačiau jį pasirinkau atsisakęs mokėti dvigubai daugiau už mėgstamesnį Warriors on the Edge of Time, nes tas bonus diskas tiek vertės, mano galva, neprideda. Hall of The Mountain Grill užtat turi itin lengvą, malonų skambesį, gal net patį maloniausią visoje diskografijoje (kurios tik mažumą pažįstu, nes jos apimtis beprotiška). Tik problema, kad nedaug kompozicijų iš to albumo aš esu prisijaukinęs, todėl tyrinėjimų metas dar tik priešaky. Keisčiausia, jog tai ne pirmas Hawkwind įrašas mano kuklioje kolekcijoje. Masters of the Universe (2001) compilation'as prifarširuotas keistų live'ų, nekelia jokių įspūdžių man, todėl užmestas į kolekcijos pakampes. Na, Grill'iui žemiau nusiristi tikrai nenusimato.
14. Rush - Moving Pictures (1981). Pirmas Rush įrašas mano kolekcijoje. Labiausiai jų diskografijoje man patinka trijų albumų serija: Permanent Waves, Moving Pictures ir Signals. Joje sutelpa visas Rush universalumas, viruoziškumas, kompozicinis meistriškumas, išmintis ir natūrali evoliucija iš sunkaus progroko į paprastesnes, daugiau sintezo prifarširuotas kompozicijas, neprarandant savo identiteto. Pasirinkau Moving Pictures, nes Signals man šiek tiek atsilieka dėl progroko linijos trūkumo, o Permanent Waves parduotuvėje tiesiog nebuvo, todėl mažiau galvos skausmo. Dabar belieka taškytis nuo Tom Sawyer ir Vital Signs.
15. A Perfect Circle - Eat The Elephant (2018). Jau tiek ditirambų apie šį albumą prišnekėta, kad neverta kartotis. Gal tik skelsiu geriausią teiginį, kokį tik galiu pasakyti: iki Eat The Elephant aš A Perfect Circle net neklausiau. O dabar klausau.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. rugpjūčio 12 d. 22:01:50
Štai metai ir praėjo! Anglijoje muzikos įrašus pirkti yra daug pigiau nei Lietuvoje. Todėl naudojuos savo vizito progą ir išleidžiu daug pinigų ant daug albumų (o ne daug pinigų ant mažai albumų). Tad pradėkime mano šiandienos pirkinių apžvalgą.
P.S. sorry už mano paties atspindi ant CD celofano nuotraukose, tiesiog iš šono fotkinant atrodo dar blogiau.
Pirmoje nuotraukoje - keturi pirmieji, klasikiniai Camel albumai, kurie man yra patys brangiausi ir turbūt kokybiškiausi jų ilgos istorijos darbai: Camel (1973), Mirage (1974), The Snow Goose (1975) ir Moonmadness (1976). Tam tikrais bruožais vienas kitą pralenkiantys, visi keturi puikūs progresyviojo roko darbai. Mirage turbūt įtraukčiau į savo visų laikų albumų dešimtuką.
Antroje nuotraukoje - dar šiek tiek progroko. Čia užfiksuoti turbūt mėgstamiausi Jethro Tull darbai A Passion Play (1973) ir Minstrel in the Gallery (1975). Ian Anderson'o kūrybine išraiška neįmanoma nesižavėti, o visos grupės muzikavimas šiuose albumuose itin profesionalus. Betrūksta tik Thick As A Brick ir galbūt Crest of a Knave, ir būsiu savo mėgstamiausius Jethro Tull albumus surinkęs. Kiti du yra mano svarbiausios grupės, favoritų Van der Graaf Generator klasikiniai albumai - H to He, Who Am The Only One (1970) ir Pawn Hearts (1971). Turbūt geriausi pirmosios grupės eros darbai, ir nors man antroji grupės era yra artimesnė, negali nesižavėti neįprasta instrumentuote, vargonų ir saksofono sinergija, džiaziniu laisvumu, apgalvota konstrukcija ir Hammill'io lyrine išraiška. Įdomu, kaip The Emperor In His War Room ir Lemmings (Including Cog) skamba kokybiškame įraše...
Trečioje nuotraukoje - net dar daugiau progroko. Čia esama dviejų labai mėgstamų Yes darbų: Relayer (1974) ir Going For The One (1977). Pirmasis pertekęs džiazinio laisvumo, ekstravagancijos, o antrasis: pompastikos ir neįprastai archaiško skambesio. Kartu su Close to The Edge jie sudaro mano mėgstamiausių albumų trijulę, bet Close to The Edge pasilikime ateičiai. O iš Yes repertuaro jau turiu 90125 namuose. Taip pat čia yra Supertramp'ų mėgstamas Even In The Quietest Moments (1977). Albume gražiai sulimpa Hodgson'o ir Davies'o kūrybinės manieros, tiesa, gal ir ne viskas tobula, bet albumas stiprus, galbūt atsiliekantis tik nuo Crime of The Century (kurį jau turiu). Ir Dream Theater - Metropolis Pt.2: Scenes From a Memory. Daugelio vadinamas geriausiu DT albumu, man jis irgi papuola tarp mėgstamiausių (kaip ir Six Degrees... arba Train of Thought). Man visada atrodė, kad šis albumas privalo būti išgirstas su gera kokybė vientisam formate, todėl jaučiau pareigą jį įsigyti. Šis albumas žavus ne savo technine/virtuozine puse, kiek pačia koncepcija, kūrybiniu potencialu ir tematika.
Ketvirtoje nuotraukoje - iš esmės irgi progrokas, bet alternatyvesnis ir naujesnis. Čia matomas Steven Wilson naujasusias darbas To The Bone (2017) - nors popsiškesnis, bet labai elegantiškas ir įdomus. Daugiau nekalbėsiu, jau rašiau apžvalgą apie jį. Taip pat Gazpacho naujasis albumas Soyuz (2018), kuris su kiekviena perklausa man patinka vis labiau ir labiau. Šiame albume susijungia Marillion, Porcupine Tree ir po žiupsnelį Anathema ir Gentle Giant atspalvio, taip sudarydamas labai įdomu, postiškai alternatyvų progresyvaus roko poskonį. Vienas mėgstamiausių šių metų įrašų. Žinoma, alternatyvaus roko klasika U2 - The Joshua Tree (1987) privalo atsidurti mano kolekcijoje po to, kai šiemet išgirdęs aš negalėjau patikėti, koks lengvas, vientisas ir atmosferiškas šis albumas yra. Ir The Tangent naujausias darbas Slow Rust of Forgotten Machinery (2017). The Tangent kuria labai pretenzingą artroką, kuriam perkąsti reikia laiko. Man patiko šis albumas, kai jį girdėjau pirmą kartą, tačiau jaučiu, kad jam skyriau dar gerokai per mažai dėmesio, dėl to liko už mano praeitų metų top10 borto. Niekada nevėlu pasitaisyti, ypač žinant, kad albumas tikrai turi potencialo būti pamiltas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. gegužės 18 d. 15:23:40
Palyginus, tai visai neseniai pradėjau rinkti CD, nes seniau buvau tokios nuomonės, kad viską galimą klausyti internete, tai kam tų CD reikia, bet užsikabinau kažkada, tai ir nusiperku karts nuo karto kažką. :)
* Muzikos legendų 3 rinkinius. Trys CD su įvairiausiom dainom. Galima rasti nuo ABBA iki BONEY M. :> Labai faina mašinoje klausytis tokių rinkinukų. :)
*Queenų geriausių dainų rinkinukas. 12 fainų, hitais tapusių dainų.
*,,Broliai juodvarniai". Mano vienas mėgstamiausių albumų vasaros metu. Tai patriotinių dainų albumas. :)
*Leon Somov & Jazzu albumas ,,Istorijos". Šį CD gavau mainų būdu. :D
*Pekla ,,Degsit!". Naujausias mano "kolekcijoje".
*Anties CD ,,2x Antis (Duck Art Antis)". Dviejų CD rinkinys. Vienas CD yra ,,Baisiai džiugu!".
*Marilyn Manson ,,Eat me, Drink me".
*HIM ,,Screamworks: Love in Theory and Practice, Chapters 1−13"
* AM + FOJE = 30
*Depeche Mode ,,Spirit"
*Aistė Smilgevičiutė ir grupė Skylė ,,Broliai"
*Skylė ,,Žydinčių moterų džiaugsmas"
*Donis ,,Bars bars". Laimėjau Rock FM konkurse xD
*Lilas ir Innomine ,,Tu - Naktis"
*G&G Sindikatas ,,Išvien"
*Lemon Joy ,,Willkommen"
Taip pat turiu du DVD:
Aistė Smilgevičiūtė ir grupė Skylė ,,Povandeninės kronikos"
Michael Jackson ,,Number ones"
Kaip matot, tai pirmenybę duodu lietuviškai muzikai, man svarbu paremti Lietuvos atlikėjus. :>
2017 m. spalio 17 d. 16:48:32
paskutiniai trys pirkiniai, kuriuos padariau įtakotas kitų music.lt narių, buvo
____________________
36 years of tears. /// Mums likimo primesta kančia nėra tokia skausminga kaip ta, kurią suteikia svetima valia. /// (Artūras Šopenhaueris)
2017 m. rugpjūčio 11 d. 15:18:32
Galiausiai, paskutinioji dalis
2017, Part III
P.S. mano kambario tapetai labai gražiai atsispindi nuo "BE", o nuo "In the Passing Light of Day" ir "One Hour By The Concrete Lake" — aš pats su smartphone'u.
1. Big Big Train — The Second Brightest Star (2017), progressive rock. Labai pamilau šį albumą, dar labiau nei prieš tai jau įsigytą "Grimspound". "Big Big Train" paleido tris fantastiškus albumus vienerių metų laikotarpyje, gavus tiek daug kietos medžiagos darosi sunku nuo jų pasitraukti. Bet šis, paskutinysis iš jų trilogijos, mane prikausto labiausiai. Šeši nauji studijiniai kūriniai, iš kurių labai dievinu tiek "The Second Brightest Star", tiek "Skylon", tiek "The Leaden Stour", tiek "The Passing Widow"... Antrąją albumo dalį sudaro visokie lydiniai iš praeituose dviejuose albumuose ("Grimspound" ir "Folklore") sutinkamų motyvų, todėl šita dalis nugarinėje CD pusėje ir yra pavadinta "Grimlore". Bet ir tie lydiniai savotiškai žavūs, kartais mėgstu paklausyti labiau "Brooklands sequence" negu patį "Brooklands" iš "Folklore", analogiškai ir su "London Plane sequence". Viską uždaro labai įdomi instrumentinė smulkmenėlė "The Gentlemen's Reprise".
2. Pain of Salvation - BE (2004), progressive rock / metal. Mano pats mylimiausias PoS albumas ir vienas mėgstamiausių konceptualių albumų apskritai. Albumas pasižymi labai išsiskiriančiu muzikiniu stiliumi — visokios mandolos ir kiti tradiciniai styginiai instrumentai, įdomios perkusijos, pakankamai ir klasikinių "orkestrinių" instrumentų ir visi tie instrumentai kuria specifine tik šiam albumui būdingą atmosferą. Dėl to šis albumas netgi yra toks pusiau klasikinės muzikos darbas (prisiminiau dar vakar klausytą "Yes" albumą "Magnification"). Albumas labai vientisas, man sunku jį klausyti atskiromis dainomis, kiekviena šio konceptualaus albumo dalis turi savo momentų ir jei dabar paminėčiau kažkurią labai mylimą jo kompoziciją, jausčiau kaltę, kad nepaminėjau kitų, todėl trumpai drūtai — visas albumas fantastiškas.
3. Pain of Salvation - In The Passing Light of Day (2017), progressive rock / metal. Naujasis albumas tikrai yra pirmas albumas po "BE", kurį pavadinčiau labai stipriu. Tiesa, aš jo nevertinu taip kaip pastarojo, bet su daugybe kompozicijų aš jau turėjau artimą draugystę, nors titulinė albumo daina man iki šiol yra per sunki pamilti, gal per sudėtinga... Tačiau neneigiu, kad ir ši, ir visos kitos albumo kompozicijos yra labai įdomios. Išties klausyti yra ką ir daug kartų. Vis tik šiame albume aš galiu išskirti labiau mylimesnes kompozicijas: "On a Tuesday", "Tongue of God", "Reasons" ir "The Taming of a Beast".
4. Pain of Salvation - One Hour By The Concrete Lake (1998), progressive rock / metal. Albumas pasirodė likus mėnesiui prieš mano gimimą. Mane labai žavi tarpinės stadijos, pavyzdžiui, Opeth - Watershed (nors pats Akerfeldt'as sako, kad Watershed nėra tarpinė stadija, t.y. Heritage yra visiškai staigus posūkis, nors man pačiam tai atrodo diskutuotina) arba Depeche Mode - Songs of Faith and Devotion, kuris jų synthpop'inę erą sujungia su vėlyvesniu alternatyvaus roko skambesiu, tai "One Hour By The Concrete Lake" suriša tuos konceptualiuosius ir progresyviuosius PoS, kurie pagamins tris fantastiškus albumus "The Perfect Element, Part I", "Remedy Lane" ir "BE", ir tuos eksperimentuojančius, sunkius, debiutuojančius PoS su "Entropia". Ir tame tarpiniame skambesyje aš matau daug gelmės, daug patrauklumo. "Inside", "The Big Machine", "Inside Out", "New Year's Eve" ir t.t. — puikios kompozicijos. Šį albumą dar tyrinėsiu, nes kad ir kaip dažnai jo klausau, man jį sekasi perkąsti sunkiau nei "Perfect Element" ar "Remedy Lane", kurių neįsigijau vien dėl to, kad aš jau jaučiuos juos pakankamai perkandęs, t.y. atsiklausęs n metų į priekį.
Metinis apsipirkimas baigtas. Dabar reikia pradėti pinigų kaupimo procesą kitam kartui, todėl palinkėsiu sau sėkmės šiame etape.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2017 m. liepos 26 d. 15:47:02
2017, Part II
1. Van der Graaf Generator - The Least We Can Do Is Wave To Each Other (1970), progressive rock. Nebuvo nė vieno VdGG albumo, kuriam kažkuriuo gyvenimo momentu nebūčiau jautęs milžiniškos simpatijos. Nu gerai, gal naujesnieji albumai taip manęs nepalietė, bet pirmosios (1967-1972) ir antrosios (1975-1976) kartos bei VdG kartos (1977-1978) įrašai, jie visi man yra labai reikšmingi. Čia yra pirmasis jų albumas su Jackson'u, pirmasis tikras grupės skambesys (Aerosol Grey Machine buvo labiau Hammill'iškas nei Graaf'iškas) ir buvo laikotarpis, kada jis man labiausiai patiko iš visos diskografijos, nes jame tiek tamsumo, Banton'o Farfisa vargonas čia yra bene reikšmingiausia detalė, bet dar ir Potter'io bosas, Hammill'is dar nevengdavo paimti akustinę gitarą į rankas... Unikalus albumas jų repertuare, labai dievinu dainą "After The Flood". Visi mano nusipirkti VdGG albumai turi ir bonusus, tai dar geriau...
2. Van der Graaf Generator - Godbluff (1975), progressive rock. Neabejotinai pats geriausias grupės ir tuo pačiu pats pats tobuliausias, jei taip būtų galima išsireikšti, albumas man apskritai, pagal jį kalibruoju savo vertinimus visiems kitiems visų grupių albumams. O dar ir bonusai yra! Daugiau komentarų nebereikia. Jei nesate girdėję, paklausykite dainos "Arrow" ir bus viskas pasakyta muzikos pavidalu.
3. Van der Graaf Generator - Still Life (1976), progressive rock. Dar vienas fantastiškas grupės albumas, iš jo turbūt geriausiai išlikę Hammill'io tekstai galvoje. Nežinau, galbūt tai ne pats stipriausias lyrine puse albumas, bet man labiausiai įkritęs į atmintį. Dievinu ryškų Banton'o vargonų vaidmenį šiame albume, dievinu visas kompozicijas, gal tik My Room man yra sudėtingesnis kūrinėlis pamilti, bet albumas stiprumu yra arti Godbluff ir simpatijomis dabar lenkia The Least...
P.S. Gaila, nesugebėjau pigiai gauti World Record. Gal kada rasiu už prieinamą kainą...
4. Faith No More - Angel Dust (deluxe ed.) (1992), alternative/progressive metal/rock. Vienas geriausių šiemet išklausytų albumų, sukau dešimtis kartų, net parašiau stiprią apžvalgą music'e (jei įdomu, susiraskite per paiešką, nes nuorodos kažkodėl neveikia). Tiesiog visapusiškai stiprus albumas, gal tik pora kūrinėlių man prilipo mažiau, bet iš esmės visu albumu aš labai mėgaujuos. Taip pat bus įdomu išgirsti tai, kas per materialas yra antram įraše (mačiau ir alt. versijų, ir live'ų, ir negirdėtų dainų).
5. Soen - Lykaia (2017), progressive metal/rock. Vienas geriausių šiemet išleistų įrašų. Grupė smarkiai įkvėpta Tool, bet jų skambesys man netgi yra gerokai pranašesnis ir šį albumą aš vertinau labiau nei bet kurį Tool albumą (su jais didelės draugystės niekada neturėjau). Šiame albume sunku išskirti silpnesnes ar stipresnes dainas, jis toks vientisas ir nors kai kurie momentai sunkiai užstringa (tai nėra ta muzika, kuri įsikala į galvą ir persekioja visur), bet juos klausyti ne vieną ir ne du kartus norisi.
6. Big Big Train - Grimspound (2017), neo-progressive rock. Jau minėjau, kad man tai, ką pastaruosius metus daro Big Big Train (išleido tris galingus albumus, kuriais visai mėgaujuosi be galo), labai patinka. Grimspound gal netgi nėra mano mėgstamiausias iš tų trijų albumų, tačiau tos aštuonios kompozicijos visos yra mirtinai geros. Labai stiprus albumas, irgi vienas iš ryškiausių šiais metais. Man ypač patinka iš jų muzikos spinduliuojantis "britiškumas", panašus į Gabriel'io Genesis, nors tas dar labiau jaučiasi "The Second Brightest Star" albume.
7. Pink Floyd - Animals (1977), progressive rock. Neabejotinai stipriausias Pink Floyd albumas. Ir tiek jau daug apie jį pasakyta, kad nežinau, ką dar ir bepridurti. Tiesiog vienas geriausių albumų roko muzikos istorijoje ir tiek.
Ir tai dar ne viskas! Laukite Part III!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2017 m. liepos 20 d. 19:00:28
Oho, visas dešimtojo dešimtmečio lobynas. Ir dar MC formatu! Labai autentiška ir primena gilią vaikystę
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2017 m. liepos 20 d. 18:42:24
Turbūt laikas būtų ir man surašyti visą savo kuklų turtą...
Taigi, kadaise pasiknaisiojusi senuosiuose namų archyvuose, po visokius garažus ir t.t., atradau tuo metu mane tiesiog fantastiškai nudžiuginusį turtelį - porą CD ir šiek tiek daugiau MC. Vienas pirmųjų išgirstų, "sunkesnės" muzikos albumų MC formate, dar prieš randant tą visą turtą vienoje vietoje - Paradise Lost albumas "Host", nuo kurio ir prasidėjo visa mano kelionė tais melomaniškais muzikos klodais. Leisdavau šiuos įrašus per senąjį magą, kurio jau nėra tarp gyvųjų, bet ir tai nespėjau visko perklausyt iki šiol, tad liko ir neaiškių įrašų.
MC:
Paradise Lost - Host (1999)
Infected Voice - Memento Mori (1993)
Anthrax - Among The Living (1987) ir State Of Euphoria (1988)
Amorphis - Tales From The Thousand Lakes (1994)
Mekong Delta - The Music Of Erich Zann (1988), Dances Of Death (And Other Walking Shadows) (1990), Kaleidoscope (1992), Visions Fugitives (1994)
Type O Negative - Bloody Kisses (1993)
Tiamat - Clouds (1992)
Suede - Dog Man Star (1994)
Nirvana - Incesticide (1992) ir In Utero (1993)
The Cranberries - To The Faithful Departed (1996)
Green Day - Dookie (1994)
Ugly Kid Joe - America's Least Wanted (1992)
Morbid Angel - Altars Of Madness (1989)
Kreator - Out Of The Dark... Into The Light (1988)
The Exploited - The Massacre (1990)
Macabre - Sinister Slaughter (1993)
Death - Fate: The Best of Death (1992)
Ghoststorm - Frozen In Fire (1995)
Metallica - Master Of Puppets (1986), ...And Justice For All (1988), Metallica (1991) arba Ride The Lightning (1984) (not sure), Reload (1997)
Testament - The Legacy (1987)
Andrius Mamontovas - Šiaurės Naktis. Pusė Penkių (1998)
Vytautas Kernagis - Akustinis (gal 1995)
The Beatles - The Best Of Beatles Vol. 1 (~1969)
Ken Hill - Phantom Of The Opera (1993)
Manowar - The Hell Of Steel: Best Of Manowar (1994)
Midnight Oil - Blue Sky Mining (1990)
Slayer - Divine Intervention (1994)
Sepultura - Schizophrenia (1987), Beneath The Remains (1989), Arise (1991)
Klasikos įrašai:
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - Miške ir Jūra
Classic Dreams Vol 5 ir Vol 9 įvairių kompozitorių compilations
Na ir yra dar pora MC, kur net nesu tikra kas ten yra, nes prirašyta daug visokių pavadinimų. Yra Foje, Antis, Sel, Katedra arba Soul Asylum, Vivaldis, kažkoks Rise Against The Machine albumas, kažkas iš Rammstein, Therion bei kiti.
CD:
The Offspring - Conspiracy Of One (2000)
Meressin - Mask (1997)
Art Of Trance - Wildlife On One (1996)
Dar pora neoficialių diskų:
Nirvana - Grand Collection (2000)
Iron Maiden - Hit Collection 2000 (2000)
Ozzy Osbourne - Grand Colection
Bon Jovi (1985-1988)
The Doors kolekcija
2017 m. liepos 20 d. 16:16:00
Atėjo laikas atlikti savo metinį apsipirkimą. Ir šįkart pirkau labai daug (su finansais pastaruoju metu ne taip pykstuosi), ateina jie man po truputį dalimis, tai čia pirmoji porcija
1. Depeche Mode — Songs of Faith and Devotion (1993). Mano pats mėgstamiausias DM albumas, euforiškos patirtys aplanko jo klausantis tiek atskirom dainom, tiek ištisai (žinoma, ištisai dar geriau). Po gilių DM diskografijos nagrinėjimų pavasarį aš nusprendžiau, kad DM visiškai verti mano kolekcijos, o ypač šis įrašas.
2. Depeche Mode — Ultra (1997). Nežinau, ar Violator man labiau, ar Ultra, bet tai irgi vienas stipriausių, netgi vienas egzotiškiausių DM albumų, nes po Wilder'io išėjimo ir Gahan'o krizės labai daug saviraiškos erdvės gavo Gore'as ir jis parodė, kad yra fantastiškas kūrėjas. Daug alternatyvinių elementų albume, kurie mane žavi.
3. Depeche Mode — Exciter (2001). Šitas albumas galbūt ir nepatenka į top3 DM albumų, tačiau jis tikrai egzotiškas. Aš jo iki šiol iki galo nesuprantu ir tai yra žavingiausias dalykas, koks tik gali nutikti atradimų ieškančiam melomanui. Klausysiu dar ne kartą. Ir jis labai labai nuvertintas gerbėjų, tai mane provokuoja papildomai.
4. Led Zeppelin — Led Zeppelin III (1970). Savo tėvams sakiau, kad jūs buvote vos tik gimę, kai šitas šedevras išėjo. Iš tikro, tai mano favoritas iš pirmųjų keturių albumų serijos ir turbūt vienas mėgstamiausių LZ albumų apskritai. Čia pagaliau išlenda Jones'o sintezatoriai, čia yra įspūdingų baladžių, čia yra epinė "Since I've Been Loving You", čia yra labai stiprios "Friends" ir "Gallows Pole", labai smagios "Immigrant Song" ir "Celebration Day", neįtikėtino grožio "Tangerine" ir "That's The Way". Šito albumo tiesiog negalima nemylėti. Ir mėgstu pašiaušti LZ gerbėjus su savo mėgstamiausia pozicija, kurios nebijau pareikšti viešai: Led Zeppelin III yra daug geriau nei Zoso. Tada įsiplieskia dalykai!
5. Led Zeppelin — Presence (1976). Vat apie šitą albumą aš galiu prirašyti litanijas. Kurį laiką (jau keletą metų) šitas albumas simpatijomis man pralenkė tiek Led Zeppelin III, tiek Physical Graffiti ir tapo lyderiu. Po nesenų draugysčių su LZ diskografija "Presence" išvis įgavo tam tikrą distanciją mano simpatijose nuo visų kitų albumų. Šitame albume yra tiesiog labai daug subtilybių, ne pačių įprasčiausių rifų ir harmonijų, įspūdingus dalykus išdarinėja Jones'as su bosu ir Bonham su būgnais. "For Your Life" man yra chrestomatinis pavyzdys, kuriuo savo aplinkiniams demonstruoju, koks subtilus gali būti sunkusis rokas ir skirtis nuo visokio AC/DC šlamšto. "Candy Store Rock" turi labai savotišką skambesį taip pat. "Achilles Last Stand" yra nediskutuotinai viena geriausių Led Zeppelin dainų ir bent dėl vieno dalyko sutinku su daugeliu fanų. "Tea For One", nors daugelis laiko per daug ištempta bliuzine daina, aš ją dievinu, taip dievinu, kad nepajaučiu prabėgančių 9 minučių. Tai tiesiog epinis, neprilygstamas albumas, neabejotinai vertas mano kolekcijos.
P.S. "Presence" albumo čia yra deluxe (2CD) versija. 2 diske yra kai kurių dainų alternatyvios versijos, tie vadinami reference mix'ai, kuriuos irgi įdomu paklausyti, ir instrumentinis kūrinys 10 Ribs & All/Carrot Pod Pod, kuris irgi savotiškai įdomus. Kaip tik šiuo disku dabar mėgaujuos per savo puikų muzikinį centrą.
Taigi, jau greitai grįšiu su dar viena ar keliomis porcijomis diskų, kai tik juos gausiu
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas