Perskaičiau savo seną 2014-aisiais parašytą recenziją. Ignoruojant tuos nelabai vykusius ir pasiteisinusius skaitinius įvertinimus, recenziją parašiau visai gerai. Tik manau, kad nuvertinau bosisto Rick'o Laird'o vaidmenį šio albumo instrumentuotėse, ypač labai stiprų pamatą bosas suformuoja One Word pagrindinėje crescendo dalyje. Albumą dabar, aišku, vertinu 10 balų, tai didelę įtaką man padaręs darbas ir išskirtinis jazz fusion kategorijoje albumas.
Sanctuary užburiantis, hipnotizuojantis reikalas. Ką tik žiūrėjau filmą Where the Truth Lies (2005), ir ten į pabaigą garso takeliais nuskamba Mahavishnu du gabalai - You Know, You Know ir šitas Sanctuary. Buvau jau ir anksčiau juos klausęsis, tačiau filmo terpėje tos kompozicijos suskambo kraupiai maloniai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Stiprus albumas. Aišku, nepaliko tokio didelio įspūdžio, kaip po to sekęs The Lost Trident Sessions, bet One Word partija viena stipriausių grupės repertuare. Galinga. Patiko Birds of Fire, Miles Beyond. Taip pat įspūdį paliko Sanctuary, Resolution ir Hope. Puikūs kūriniai, puikios instrumentuotės. Puikios McLaughlin'o gitaros partijos... 10.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. rugpjūčio 11 d. 20:47:27
Perskaičiau savo seną 2014-aisiais parašytą recenziją. Ignoruojant tuos nelabai vykusius ir pasiteisinusius skaitinius įvertinimus, recenziją parašiau visai gerai. Tik manau, kad nuvertinau bosisto Rick'o Laird'o vaidmenį šio albumo instrumentuotėse, ypač labai stiprų pamatą bosas suformuoja One Word pagrindinėje crescendo dalyje. Albumą dabar, aišku, vertinu 10 balų, tai didelę įtaką man padaręs darbas ir išskirtinis jazz fusion kategorijoje albumas.
Recenzija: ALBUMO RECENZIJA | Du viename arba „Mahavishnu Orchestra“ savo aukščiausioje pakopoje - Music.lt
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. rugpjūčio 8 d. 18:13:47
Sanctuary užburiantis, hipnotizuojantis reikalas. Ką tik žiūrėjau filmą Where the Truth Lies (2005), ir ten į pabaigą garso takeliais nuskamba Mahavishnu du gabalai - You Know, You Know ir šitas Sanctuary. Buvau jau ir anksčiau juos klausęsis, tačiau filmo terpėje tos kompozicijos suskambo kraupiai maloniai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2013 m. liepos 18 d. 13:40:54
Stiprus albumas. Aišku, nepaliko tokio didelio įspūdžio, kaip po to sekęs The Lost Trident Sessions, bet One Word partija viena stipriausių grupės repertuare. Galinga. Patiko Birds of Fire, Miles Beyond. Taip pat įspūdį paliko Sanctuary, Resolution ir Hope. Puikūs kūriniai, puikios instrumentuotės. Puikios McLaughlin'o gitaros partijos... 10.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas