Mano pozicija, kad tai yra silpniausias Mahavishnu Orchestra albumas 8-ajame dešimtmetyje, nesikeičia. Tačiau jis nėra ištisai silpnas, tiesiog turi keletą ausį rėžiančių trūkumų. Pirmas: kaip ir minėjau savo sename komentare, vokalinės MO dainos neveikia. Ir tai ne vien netikėtumo faktorius girdėti melodingą vokalinį džiazą iš grupės, kuri yra žinoma kaip agresyvaus jazz fusion pionerė. Tiesiog vokalines partijas atlieka ne vokalistai. Tą pernelyg saldų Narados balsą dar galima pakelti, bet kai užeina pritariamosios McLaughlin'o partijos falcetu, tai norisi lįsti į krūmus. Vienintelis iš vokalinių kūrinių, kuris man pasiteisino grynai vien dėl sudėtingos harmoninės struktūros, yra In My Life. Nu ir Planetary Citizen, kuri yra visai kita lyga lyginant su kitais vokaliniais kūriniais, nes tai vežantis fanko gabalas ir pagrindinę vokalo partiją atlieka nebe Narada, o Ralphe Armstrong.
Kitas dalykas yra tai, kad albumas nelabai turi vieningo stiliaus: kol Planetary Citizen ir Miles Out yra labai fankiškos natūros (Miles Out, tiesą sakant, skamba kaip Herbie Hancock chameleono parodija), In My Life, Gita ir River Of My Heart yra melodingas vokalinis džiazas, All In The Family ir The Way of the Pilgrim yra konvencinis MO taškalas, o Inner Worlds yra beveik elektroninis eksperimentas (bent jau pirmoji dainos dalis, kur McLaughlin'as smagiai braižo per gitarą, pajungtą prie sintezo). Visa tai labai nesiklijuoja į vieną esybę.
Na dar vienas minorinis minusas yra tas, kad Morning Calls yra totalus filler'is. Kita vertus, ten, kur Mahavishnu išvysto tą galią, ten jie skamba vis dar stipriai. Kai kurie Miles Out momentai į pabaigą pritrėškia, ta pati Inner Worlds kvapą gniaužia. The Way of the Pilgrim turi puikių gitaros partijų. Lotus Feet – puikus lengvesnis improvizacinis numeriukas. Mano mėgstamiausias gabalas yra Planetary Citizen – trumpas, bet visiškai on point linksmas fanko gabaliukas, kuris neturi analogo Mahavishnu diskografijoje.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. rugpjūčio 9 d. 19:03:55
Mano pozicija, kad tai yra silpniausias Mahavishnu Orchestra albumas 8-ajame dešimtmetyje, nesikeičia. Tačiau jis nėra ištisai silpnas, tiesiog turi keletą ausį rėžiančių trūkumų. Pirmas: kaip ir minėjau savo sename komentare, vokalinės MO dainos neveikia. Ir tai ne vien netikėtumo faktorius girdėti melodingą vokalinį džiazą iš grupės, kuri yra žinoma kaip agresyvaus jazz fusion pionerė. Tiesiog vokalines partijas atlieka ne vokalistai. Tą pernelyg saldų Narados balsą dar galima pakelti, bet kai užeina pritariamosios McLaughlin'o partijos falcetu, tai norisi lįsti į krūmus. Vienintelis iš vokalinių kūrinių, kuris man pasiteisino grynai vien dėl sudėtingos harmoninės struktūros, yra In My Life. Nu ir Planetary Citizen, kuri yra visai kita lyga lyginant su kitais vokaliniais kūriniais, nes tai vežantis fanko gabalas ir pagrindinę vokalo partiją atlieka nebe Narada, o Ralphe Armstrong.
Kitas dalykas yra tai, kad albumas nelabai turi vieningo stiliaus: kol Planetary Citizen ir Miles Out yra labai fankiškos natūros (Miles Out, tiesą sakant, skamba kaip Herbie Hancock chameleono parodija), In My Life, Gita ir River Of My Heart yra melodingas vokalinis džiazas, All In The Family ir The Way of the Pilgrim yra konvencinis MO taškalas, o Inner Worlds yra beveik elektroninis eksperimentas (bent jau pirmoji dainos dalis, kur McLaughlin'as smagiai braižo per gitarą, pajungtą prie sintezo). Visa tai labai nesiklijuoja į vieną esybę.
Na dar vienas minorinis minusas yra tas, kad Morning Calls yra totalus filler'is. Kita vertus, ten, kur Mahavishnu išvysto tą galią, ten jie skamba vis dar stipriai. Kai kurie Miles Out momentai į pabaigą pritrėškia, ta pati Inner Worlds kvapą gniaužia. The Way of the Pilgrim turi puikių gitaros partijų. Lotus Feet – puikus lengvesnis improvizacinis numeriukas. Mano mėgstamiausias gabalas yra Planetary Citizen – trumpas, bet visiškai on point linksmas fanko gabaliukas, kuris neturi analogo Mahavishnu diskografijoje.
Mano vertinimas: 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. liepos 22 d. 13:22:11
Albumas nesukėlė didelių įspūdžių, tačiau gerų instrumentalų buvo, kad ir ta pati Inner Worlds... O Mahavishn'ams vokalinės dainos netinka. 9.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas