Vienas iš sėkmingiausių Eloy kūrinių, kurį daug gerbėjų rašo į aukščiausias pozicijas ar lygina su britiško progroko grandais. Išties, labai patraukli struktūra, labai gera instrumentinė šio kūrinio pusė. Kol kas mane labiau laiko Ocean ir Power and the Passion albumai, bet dabar su atlaidesniu požiūriu pradedu žiūrėti į Silent Cries And Mighty Echoes, o taip pat ir Dawn.
Šičia lengviau, šičia taip viskas akivaizdu, kad norisi man dabar paspausti play mygtuką iš naujo, nes Eloy stilius man yra lengvas ir gerai įsisavinimas, nė joks principinis (kaip kokie King Crimson, kurie kartais savo aštria melancholija užknisa). Taip, progresyvus kūrinys. Ką norėčiau pastebėti - labai daug panašumo į Pink Floyd. Na, vokalas ne, bet ilgi ir atmosferiški sintezatoriaus garsai fone - visiška Wright'o stiliaus dubliacija. Lengva gitara su tęstinėmis solo partijomis - labai panašu į Gilmoro grojimą. Na, Pink Floyd nebent pasižymėjo tuo, kad jie sukurdavo vis kažką konceptualiai kitokio ir jų stilius buvo įtaigesnis.
Bet vat toks lengvumas, atsiduodantis nuo Eloy muzikos, mane prikausto tada, kai esu pavargęs nuo kažkokių sudėtingų kūrinių (dabar suryjau visą Genesis - Supper's Ready, kuris man yra vienas sunkiausiai klausomų kūrinių progroko ilgųjų masterpiece'ų repertuare, tai norisi kažko akivaizdaus). 10 balų ir tikrai ne mažiau.
Sveiki visi, Music.lt nariai, kviečiame prisidėti prie naujos svetainės versijos testavimo. Reikia akių, kurios galbūt pastebėtų kokių nors taisytinų detalių ar turėtų pastabų prieš paleidžiant naują versiją veikti. Jei kam įdomu, parašykite man
Ne tik, visos pasiūlytos dainos buvo melancholiškos. Išskyrus Sahjos. Nežinau ar Sahja yra siūlęs kada melancholišką dainą. Arba jei ji galėtų tokia būti, vis tiek skamba pakiliai.
Obtest? Po daug metų? Aš juos pernai Kilkim Žaibu mačiau ir net aprašiau kažkur čia music'e. Mane tas koncertas labiau dėl Juodvarnio domino, bet Juodvarnį mačiau prieš pusmetį gal, tai susilaikiau.
2014 m. rugpjūčio 7 d. 21:11:31
Vienas iš sėkmingiausių Eloy kūrinių, kurį daug gerbėjų rašo į aukščiausias pozicijas ar lygina su britiško progroko grandais. Išties, labai patraukli struktūra, labai gera instrumentinė šio kūrinio pusė. Kol kas mane labiau laiko Ocean ir Power and the Passion albumai, bet dabar su atlaidesniu požiūriu pradedu žiūrėti į Silent Cries And Mighty Echoes, o taip pat ir Dawn.
Šičia lengviau, šičia taip viskas akivaizdu, kad norisi man dabar paspausti play mygtuką iš naujo, nes Eloy stilius man yra lengvas ir gerai įsisavinimas, nė joks principinis (kaip kokie King Crimson, kurie kartais savo aštria melancholija užknisa). Taip, progresyvus kūrinys. Ką norėčiau pastebėti - labai daug panašumo į Pink Floyd. Na, vokalas ne, bet ilgi ir atmosferiški sintezatoriaus garsai fone - visiška Wright'o stiliaus dubliacija. Lengva gitara su tęstinėmis solo partijomis - labai panašu į Gilmoro grojimą. Na, Pink Floyd nebent pasižymėjo tuo, kad jie sukurdavo vis kažką konceptualiai kitokio ir jų stilius buvo įtaigesnis.
Bet vat toks lengvumas, atsiduodantis nuo Eloy muzikos, mane prikausto tada, kai esu pavargęs nuo kažkokių sudėtingų kūrinių (dabar suryjau visą Genesis - Supper's Ready, kuris man yra vienas sunkiausiai klausomų kūrinių progroko ilgųjų masterpiece'ų repertuare, tai norisi kažko akivaizdaus). 10 balų ir tikrai ne mažiau.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas