Jau praejo daug laiko nuo tos dienos kai uzejes i kazkokia parduotuvele su visokiais saldainiais ir pyrageliais isgirdau per radija kad mire didis aktorius Sapranauskas. Jo buvo liudna, nes iskart buvo aisku kad kazkas ne laiku. Po to ta visa isterija zinasklaidoje ir reportazai is laidotuviu. Labai stebino sunus visa laika rankas kisenese laikantis ir kazkaip keistai toje minioje su juodais akiniais atrodantis, ir dukte su geltonais batais. Bet cia siaip detales patekusios ziurovui i akis. Ten buvo kalbama apie aktoriaus urna teatro scenoje. Ir as tada pagalvojau, kad kur kas geresnis viso to vaizdinys butu jei urna butu teatro scenoje ideta i seno televizoriaus vidu vietoje kineskopo. Daug dirbo teatre, bet labai daug laiko buvo gyvas ir  kiekvieno zmogaus bute stovincioje dezuteje su ekranu. Nu tokia zinote alegorija metafora - tu esi ir cia teatre, ir ten kur tave nunesa filmuojancios kameros. Ir televizijos bokstas nevalingai iskildavo vaizduoteje, kaip galimas mauzoliejus. Aisku laidotuves turi buti korektiskos, niekas taip neleistu sau ar kitiems pasielgti. Cia tik siaip pamastymai su dalele poksto, bet kartu ir siokiu tokiu viso to iprasminimu atitinkamame vaizdinyje, kur susikerta teatras televizija show bohema ir elito linksmintojai. Tai toks vaizdinys, kuri sukuria kazkokia istorija. Aisku kazkam tai pasirodys nepagarba, bet taip nebuvo, tai tiesiog vaizdinys kuri galima isivaizduoti. Daug prisneketa apie zlugdanti gyvenima teatre, apie pinigus televizijoje ir parsiduodancius talentus - bet cia toks vaizdinys apjungiantis ta genijaus trapuma ir scenoje ir ekranuose, ir tu aplinku destruktyvia itaka.