Žymiausi praėjusio mėnesio įrašai: 2013 m. rugsėjo Top 50

Diskusijos

0

Pagaliau yra proga/laiko parašyti ilgesnį komentarą.

Within Temptation čia neturėtų būti, nes tai - tik EP su keliomis su demo versijomis. Nelygiavertiška šalia visų kitų studijinių albumų. Kiek iš konteksto iškrenta ir Metallicos albumas, nes jame - visos senos dainos, tik kad live variantai. Na, bet tai nesvarbu. 

Klausiau daugiau nei pusę šių albumų, bet 'padūmosiu' tik apie tuos topinius, nes kitaip išsiplėsčiau iki begalybės. Kadangi mėgstu tik saujelę tų tikrai mainstreaminių grupių ar "grandų/ikonų", tai atvejus, kuomet esamuoju laiku teko pamatyti mėgstamų grupių darbus pirmoje vietoje, plius, ir dar tos vietos vertus, užtektų suskaičiuoti abiejų rankų pirštų. Šis - vienas tų retų atvejų. Laikinu straipsnį vien jau dėl pirmos vietos. Keista, bet labai malonu matyti, kad joje - ne per visus galus išPR’iarintos ir overhype'intos poliarinės monkės, o Placebo, kurių albumą muzikinė spauda totaliai ignoravo ir britų topuose jis pasiekė tik 12 vietą. Pasirodo, ne visus musiciečius veikia reklamos (aišku, tas like'ų skaičius ir skirtumas - apgailėtinas, bet kadangi musice niekad nebūna tūkstantinių skaičių, tai reikia imti procentaliai. Kita vertus, net jei tie albumai turės ir vienodą kiekį 'laikų', vis tiek rezultatas gerokai skirsis nuo britų topo. Nesureikšminu nei vieno jų, bet juk galima pasidžiaugti). Prieš pusmetį kaip tik vienas musico narys - MBosas - prie Daft Punk straipsnio, kuriame rašė apie į pirmą UK albumų vietą pakilusį visais įmanomais būdais išPR’intą banalios disco muzikytės su kompiuteriniais balsais albumą "Random Access Memories" (beje, ligšioliniais duomenimis jis yra perkamiausias šių metų albumas UK), man komentare aiškino, kad jei albumas nepatenka į dešimtuką, vadinasi, jis buvo prastas. Taigi, kolega, jei perskaitysi šį mano komentarą, prašau, parašyk, kad tas Placebo albumas iš tiesų toks? Ko gero, skirtingesnių šiemet išleistų albumų nei Daft Punk ir Placebo turbūt net neįvardinčiau. Neblogas tokios pačios šiemetinės reklaminės mašinerijos pavyzdys masinei bandos psichozei sukelti yra ir čia antroje vietoje esančios monkės su "AM". Jau prieš mėnesį iki jo išleidimo vien jau FB nuolatos plūstantis muzikinių naujienų srautas taip užkniso, jog net užsimaniau, kad kas išrastų ArcticMonkeysBlock. Vos ne kas antra NME naujiena buvo apie kiekvieną monkių pirstelėjimą, o kitas, lygiai tokias pačias indie/alternative roko grupes, kurios irgi ruošėsi išleisti albumus (pvz, tie patys Placebo, Glasvegas, Kings of Leon, Franz Ferdinand, Babyshambles, The Fratellis ir t.t.) - beveik nieko arba išvis nieko. Puikiai atsiskleidžia subjektyvus žurnalistų požiūris, hype'inant tik pačių redaktorių mėgstamas grupes. Bet, pasirodo, čia buvo tik gėlytės. Albumo recenzijoje NME išliaupsino "AM" iki egzosferos aukštumų, pavadino "genijų šedevru", "turbūt geriausiu pastarųjų 20-ies metų albumu", prilygino J. Lennono kūrybai ir įvertino 10/10, (kaip, beje, ir Daft Punk) - geez, tokio idiotiško padlaižiavimo dar neteko regėti... Įdomiausia, kad ankstesni AM albumai, ypač debiutinis, kurie tikrai geresni už tą paskutinį - tą pasakys dauguma jų gerbėjų - tų pačių NME buvo įvertinti kur kas žemesniais balais (beje, tie patys neadekvataus mąstymo kritikai Placebo albumą suniekino ir davė tik 4/10). Taigi, tris kartus perklausiau "AM", kad įsitikinčiau, kad ko nepraklausiau, bet taip ir nesupratau, kas jame stebuklingo. Nieko neliko viduje po jo paklausymo; po penkių minučių jį užmiršau. Nekalbant jau apie tai, kad jokio novatoriškumo (kaip priklausytų tikram šedevrui), tai jis visai nuobodus, monotoniškas, gan vienodas, neišraiškingi priedainiai, nykios gitarinės partijos, o dažniausiai - tik simbolinės arba jų išvis nėra, nes viskas remiasi tik į ritmą, ir jokių kulminacijų. OK, gal šokių aikštelėms jis ir tinkamas, bet kadangi aš į "diskanus" nevaikštau, vakarėlių nerengiu ir man iš muzikos reikia šio to daugiau nei tik ritmo, kuris pajudintų kūną, tai tokių "šedevrų" "genialumo" nesuprantu. Palyginus su Placebo albumu, AM - visiškai tuščiaviduris. Gerai techniškai nušlifuotas, bet bedvasis albumas... Apskritai, geriau pagalvojus, tai visoj monkių diskografijoj negirdėjau nei vienos emociškai jaudinančios dainos, kokių, mano manymu, privalo turėti kiekviena vertinga grupė. Priešingai nei Placebo - tai viena iš daugiausiai tokių dainų turinčių grupių. Vien šiame albume jų yra net keturios: "A Million Little Pieces", "Exit Wounds", "Bosco" (taip turėtų skambėti šiandieninė klasika) ir "Begin the End" - gal net geriausia Placebo daina. Jų kulminacinės vietos, solidus brandumas, tas pilnakraujiškas pulsuojantis dramatizmas, trykštanti viltis, DIDYBĖ, kurią užtvirtina sutramdyto emocionalumo Brian Molko balsas - tiesiog neįtikėtina. Išrinkčiau šiuos kūrinius į geriausių šio šimtmečio (mažų mažiausiai) dainų penkiasdešimtuką. Štai tokias gerklę gniaužiančias dainas aš vadinu TIKRAIS, prasmingais kūriniais.

Glasvegas albumas irgi turi kažką tokio, kas užkabina jautrią gaidą. Asmeniškos dainos, sodrus shoegaze’inis į 80s nukeliantis skambesys ir žinoma, J. Allano balsas, kuris, ko gero, net norėdamas niekada neskambės bejausmiai - tai šios grupės "vizitinė kortelė". Nors LWTTS - ir ne geriausias šios grupės albumas, bet tikrai galėjo susilaukti daug didesnio dėmesio. Gaila matyti, kad Glasvegas beveik prarado populiarumą - o juk ankstesni du albumai buvo pasiekę britų dešimtuką, 2008-ųjų debiutinis - net antrą vietą (bet tuo laiku ir topuose buvo dvigubai daugiau roko ir kur kas mažiau visokių X faktorių dalyvių). Aišku, Glasvegas - specifinė grupė, kuri ne kiekvienam gali patikti, bet norėtųsi, kad po šios nesėkmės neiširtų. Šiame šiuolaikinės dirbtinės muzikos chaose ji išlieka viena iš nedaugelio grupių, kuri turi sielą.

Kings of Leon albumas - labai neblogas; užskaitau trečią vietą. Revoliucijos jis nepadarė, bet tikrai maloniai klausosi, kad net nelabai kliūva man visais laikais ne itin patikęs Calebo vokalas (o tai jau yra gerai, nes paprastai jaučiu diskomfortą).

Kalbant apie šių metų "derlių", tuo pačiu prisiminiau, kad praeitais metais ties kažkuriuo albumų straipsniu parašiau, kad kadangi 2012-ais metais apie 15 grupių iš mano mėgstamiausiųjų sąrašo išleido albumus, tai iš 2013-ųjų beveik nieko nesitikiu. Pasirodo, labai teisingai dariau. Kadangi beveik nieko nesitikėjau, tai kelios grupės nustebino itin stipriais (net nepalyginamai stipresniais nei tų praeitų metų grupių) albumais, ypač - Editors ir minėtieji Placebo, kuriuos vėl atradau iš naujo. Nekalbant jau apie tai, kad šiemet - pačioje metų pradžioje - atradau savo mylimiausią grupę, kuri irgi netrukus išleido albumą; o dar kiek gerų post roko grupių atkapsčiau... Taigi, vien jau ligšioliniai muzikiniai metai man tiesiog puikūs. Faina, kai galiu pasakyti, jog man visais atžvilgiais patinka gyventi dabartyje :)