slidus klausimas... manau, reikalas ne tame, kad atjungt gyvybės palaikymo aparatą, o tame, kad jo išvis neprijunginėt, žinoma tai priklauso nuo konkretaus atvejo, tačiau aš už tai, kad daktarai leistų ramiai išeiti...

Dar vienas aspektas sioje temoje - kazkas tures atlikti giltines darba, tai irgi nelngva moraline dilema. O aparatais palaikoma gyvybe ir eutonazija yra skirtingos temos, vienur apie darzoves kalbama, kur gamta pati susitvarkytu isjunges isorine pagalba, kita apie Prometejiska kancia patirianciu zmoniu nora nutraukti savo egsistencija.

Mano nuomonė apie šitą reikalą yra dviprasmiška, nes manau, kad visada reikia atsižvelgti į konkretų atvejį, o netaikyti visiems kaip bendrą įstatymą. Jei žmogus kenčia, nebūtinai psichologiškai, bet fiziškai (suprantu, žmogus - ne gyvūnas, neužmuši, kad palengvintum naštą) ir jokie vaistai to skausmo ilgam nenumalšina ir jei žmogus dar pajėgus pats savo valią išreikšti - tokiu atveju aš eutanaziją taikyčiau. Na, o meilė tai ar egoizmas, čia geras klausimas. Turbūt, kiekvienam žmogui vis kitaip. Jei perdaug prisiriši prie žmogaus, tai negali jo paleisti. Išvada: tokia meilė ir yra savotiška egoizmo apraiška.

aparatais palaikoma gyvybe - meile ar egoizmas?