Neįstengiau išklausyti iki galo. Naujas vokalistas, gal ir tinka grupei, bet tai ne Jon Anderson. Muzika neturi jokio kabliuko, kažkokia aptaki. Gal vėliau bandysiu iš naujo. Nevertinu.
Suprantama, bet manau, kad Jon'o Anderson'o nebuvimas yra mažiausia problema iš visų, kokia tik galėjo nutikti šiam albumui, nes Davison'as bent jau vokalo rolę atliko pakankamai gerai. Aišku, Anderson'as kūrėjo vaidmenyje gal būtų labiau padėjęs šiam albumui. Didžioji problema yra tai, kad tiesiog nei vienas grupės narys nebeturi idėjų. White'as muša pačius nuobodžiausius įmanomus ritmus, toks jausmas, kad būgnų išvis nėra. Lygiai tas pats dėl boso — Squire'as gal išlindo porą akimirkų per 50 minučių... Howe, atrodo, groja tas pačias partijas, kurias jau yra kadaise grojęs, tiesą sakant, Howe nieko įdomaus nebesukuria jau velniai žino kiek metų, šiame albume tai labiausiai išryškėjo. Silpnas, blankus, sudėtingas klausyti albumas. Parašydamas 7-etą dar pabūsiu dosnus.
Neįstengiau išklausyti iki galo. Naujas vokalistas, gal ir tinka grupei, bet tai ne Jon Anderson. Muzika neturi jokio kabliuko, kažkokia aptaki. Gal vėliau bandysiu iš naujo. Nevertinu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2017 m. rugpjūčio 13 d. 14:24:34
Suprantama, bet manau, kad Jon'o Anderson'o nebuvimas yra mažiausia problema iš visų, kokia tik galėjo nutikti šiam albumui, nes Davison'as bent jau vokalo rolę atliko pakankamai gerai. Aišku, Anderson'as kūrėjo vaidmenyje gal būtų labiau padėjęs šiam albumui. Didžioji problema yra tai, kad tiesiog nei vienas grupės narys nebeturi idėjų. White'as muša pačius nuobodžiausius įmanomus ritmus, toks jausmas, kad būgnų išvis nėra. Lygiai tas pats dėl boso — Squire'as gal išlindo porą akimirkų per 50 minučių... Howe, atrodo, groja tas pačias partijas, kurias jau yra kadaise grojęs, tiesą sakant, Howe nieko įdomaus nebesukuria jau velniai žino kiek metų, šiame albume tai labiausiai išryškėjo. Silpnas, blankus, sudėtingas klausyti albumas. Parašydamas 7-etą dar pabūsiu dosnus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2014 m. lapkričio 30 d. 22:39:45
Neįstengiau išklausyti iki galo. Naujas vokalistas, gal ir tinka grupei, bet tai ne Jon Anderson. Muzika neturi jokio kabliuko, kažkokia aptaki. Gal vėliau bandysiu iš naujo. Nevertinu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly