Kogi, puse velnio.Susiklausė sklandžiai. Vietom patiko, kur neperkrauta fuzinių vargonų, vokalas, primenąs Davidą Byroną visai mielas. Naivūs gitariniai pasažai priminė LŽŪA šokių salę ir tuos laikus, tad jiems simpatijos.Stipriausia, įdomiausia ir įsimintiniausia yra Orzmud. Čia nuo boso ir būgno įžangos nusliuogta į Uriah Heep July Morning atmosferą, ir tai padaryta išties subtiliai ir puikiai. Tai dainai 10 balų.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Skaičiau įvairias nuomones progarchives.com, kur svyravo nuomonės nuo to, kad tai vienas nuobodžiausių kada nors girdėtų albumų, kuriame nė lašo progresyvaus roko, kiti gyrė už sėkmingą vokiečių progroko scenos vystymą ir viskas skamba taip šauniai, kaip kokie Uriah Heep.
Iš esmės, labai teisingas pastebėjimas, kad aštrūs vargonai ir ryški gitara sudaro kompoziciją, savo skambesiu labai panašią į Uriah Heep, tik tris kartus prastesnis kūrinių muzikinis išpildymas. Tikrai, albumo dainos gal ir skamba neblogai, bet kontekste jos visos pranyksta, nes yra nuobodžios. Neradau nei vienos patikusios dainos ir instrumentalai visai neįsimenantys. Albumo viršelis gražus, tai bent paguodžianti, bet iš tokio intelektualaus vaizdo tikies kažko įdomaus. O gauni va ką, matyt, dėl to grupė ir išsiskyrė greitai, nes kūryba, jaučiasi, visiškai išsisėmusi.
Galima lyginti su kitu sunkoku panašios specifikos 1972-ųjų vokiečių gaminių - taip pat vienintelį albumą išleidusios grupės Night Sun - Mournin' . Ten mažiau bereikšmio griozdiškumo, o ir dainos viena nuo kitos labiau išsiskiria, kitaip sakant - visas išpildymas daug įdomesnis.
Čia turbūt mėgstamiausia išskirčiau Ormuzd - tokia švelni, lengva, paprasta, mažiau to nuobodaus vargoniško heavy metal skambesio. Past Time ilgos partijos kažkaip nesužavėjo, o iš tų galingesnių dainų rinkčiausi trumpą dainą, kuri bent turi efekto ir neblogai susiklausė - Mr.Joker.
WOW. 28 000 Jonu Lietuvoje
Per pastaruosius dešimtmečius (nuo 2000 metų) naujagimių, kuriems būtų suteiktas Napoleono vardas, šalyje praktiškai neregistruojama arba tai yra vienetiniai atvejai per dešimtmetį. RETAS
Sveikinu visus turincius senoviskus vardus kaip Jonas ir Valerij Jonas. Anicetus, Polikarpus, Baltramiejus, Aloyzus, Zenonus, Ipolitus, Jeronimus, Ambraziejus, Teofilius, Mstislovus, Sviatoslavus, Jaromirus ir Vsevolodus. Gyvuokit
Prancūzijos kapitonas Kylianas Mbappe pirmajame susitikime įmušė du įvarčius ir tapo rezultatyviausiu visų laikų šalies rinktinės futbolininku. Jo sąskaitoje – 58 įvarčiai vilkint nacionalinės komandos marškinėlius.
Patrauklumo daug radau juose. Tik mano problema, kad jų kompozicijos skamba ganėtinai padrikai, beformiškai, tuo pačiu sunkiai įsimintinai, panašiai kaip su Omega. Bet kad atradinėti vis tiek yra ką jų muzikoje, tai neabejotinai, ir tai intriguoja.
O Alvydas jau nugvelbė nuo manęs vieną nagrinėjamų italų progrokerių dainą į dienos dainą Aš gal kokią kitą dieną turėsiu kokį siūlymą, jei pavyks išsirinkti savo dienos dainą.
2014 m. rugpjūčio 2 d. 18:29:31
Kogi, puse velnio.Susiklausė sklandžiai. Vietom patiko, kur neperkrauta fuzinių vargonų, vokalas, primenąs Davidą Byroną visai mielas. Naivūs gitariniai pasažai priminė LŽŪA šokių salę ir tuos laikus, tad jiems simpatijos.Stipriausia, įdomiausia ir įsimintiniausia yra Orzmud. Čia nuo boso ir būgno įžangos nusliuogta į Uriah Heep July Morning atmosferą, ir tai padaryta išties subtiliai ir puikiai. Tai dainai 10 balų.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2014 m. rugpjūčio 2 d. 17:49:24
Paklausyti jo galima čia:
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2014 m. rugpjūčio 2 d. 17:41:32
Skaičiau įvairias nuomones progarchives.com, kur svyravo nuomonės nuo to, kad tai vienas nuobodžiausių kada nors girdėtų albumų, kuriame nė lašo progresyvaus roko, kiti gyrė už sėkmingą vokiečių progroko scenos vystymą ir viskas skamba taip šauniai, kaip kokie Uriah Heep.
Iš esmės, labai teisingas pastebėjimas, kad aštrūs vargonai ir ryški gitara sudaro kompoziciją, savo skambesiu labai panašią į Uriah Heep, tik tris kartus prastesnis kūrinių muzikinis išpildymas. Tikrai, albumo dainos gal ir skamba neblogai, bet kontekste jos visos pranyksta, nes yra nuobodžios. Neradau nei vienos patikusios dainos ir instrumentalai visai neįsimenantys. Albumo viršelis gražus, tai bent paguodžianti, bet iš tokio intelektualaus vaizdo tikies kažko įdomaus. O gauni va ką, matyt, dėl to grupė ir išsiskyrė greitai, nes kūryba, jaučiasi, visiškai išsisėmusi.
Galima lyginti su kitu sunkoku panašios specifikos 1972-ųjų vokiečių gaminių - taip pat vienintelį albumą išleidusios grupės Night Sun - Mournin' . Ten mažiau bereikšmio griozdiškumo, o ir dainos viena nuo kitos labiau išsiskiria, kitaip sakant - visas išpildymas daug įdomesnis.
Čia turbūt mėgstamiausia išskirčiau Ormuzd - tokia švelni, lengva, paprasta, mažiau to nuobodaus vargoniško heavy metal skambesio. Past Time ilgos partijos kažkaip nesužavėjo, o iš tų galingesnių dainų rinkčiausi trumpą dainą, kuri bent turi efekto ir neblogai susiklausė - Mr.Joker.
Albumui skiriu silpną 8 (tokį panašų į 7,6).
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas