Revizitinu šią temą, nes turiu šiek tiek pasikeitusias nuomones. Vėl darysiu top5 geriausių ir top5 blogiausių.

Geriausi:

1. Van der Graaf Generator 1974 m. (nesikeičia, nes jie iškart po sugrįžimo išleido mano visų laikų mėgstamiausią albumą Godbluff). 

2. King Crimson 1981 m. (anksčiau nemėgau 80s King Crimson. Dabar juos dievinu. Discipline, Beat ir Three of a Perfect Pair, mano nuomone, visi trys yra aukštą kartelę užkėlę albumai, turbūt net geresni už dalį klasikinės eros KC albumų) . 

3. David Bowie 2013 m. po 10 metų pertraukos. The Next Day yra nuostabus albumas, o jo paskutinis Blackstar yra tiesiog šedevras. Prie šitų dviejų albumų aš grįžtu gerokai dažniau nei prie klasikinių Bowie albumų. 

4. Anglagard. Po gan trumpos, bet epiškos odisėjos 10-ajame dešimtmetyje Anglagard sugrįžo su labai galingu albumu Viljans Oga (2012 m.). Tiesa, liūdna, kad pastaruoju metu vėl iš grupės fronto tyla ir jau ilgai užtrukusi.

5. A Perfect Circle 2017 m. Eat The Elephant yra vienintelis mano mėgstamas šios grupės darbas, todėl manau, kad jie grįžo patobulėję, įgavę daugiau atspalvių, šviežesni. Tiesa, iš vieno albumo sunku spręsti, ką ateitis mums pateiks.

Blogiausi:

1. Queen + Paul Rodgers (2006 m.) Nežinau, man tas projektas niekuo nekvepia Queen'ais, blankus, neįsimintinas, nepaliekantis jokio pėdsako rokenrolo istorijoje.

2. Emerson, Lake & Palmer 1991 m. Kaip ir minėjau žemiau: ELP neišleido nieko gero 10-ajame dešimtmetyje. Black Moon titulinė daina dar visai nieko, bet viso kito neklausau niekada.

3. The Who 1996 m. Nors grupė koncertuose tryško energija, bet jie nesugebėjo išleisti nieko naujo iki Entwistle mirties, o po to sekęs Endless Wire nėra labai įkvepiantis albumas. Nei Endless Wire, nei pastarojo The Who albumo aš nepripažįstu kaip grupės darbo: man tai tiesiog soliniai Pete Townshend albumai ir tiek.

4. Mahavishnu Orchestra 1984 m. Nežinau, šita McLaughlin'o ir co. reinkarnacija man neprimena klasikinio Mahavishnu Orchestra sąstato, muzika kitokia, mažiau įkvėpianti ir labiau sintetinė. Nesu klausęs šio periodo Mahavishnu jau daug metų.

5. Saulės Laikrodis (2016 m.). Buvau jų koncerte tada. Nu ok, skambėjo visai nieko, bet labai statiškai atrodė viskas, tiesiog 3 pagyvenę vyrukai atsistojo, pagrojo ir išėjo. O jų naujas CD visiškai nepatraukė mano dėmesio. Labai blankus ir gan nepastebėtas grupės susibūrimas net truputį apkartina šios grupės legendą. 

Geriausias - Daft Punk

Hm, įdomi tema... Tiesą sakant, apie tai nelabai kada susimąsčiau, bet vis dėlto... Pirma, kas gali būt vadinama sugrįžimu? 2-4 metų (na maždaug) pertrauka, sakyčiau, yra visai normalu ir kai atlikėjas po tiekos metų vėl pradeda rengt koncertus, išleidžia albumą - na tai nėra sugrįžimas, tiesiog reikėjo laiko naujos medžiagos atsiradimui. O va kai grupė/atlikėjas grįžta po gerų 5+ metų - gal tai jau drįsčiau ir grįžimu pavadint. Aha, dar kai kas visokių proginių susibėgimų (tuo pačiu ir spaisių) sugrįžimais nelaikau. Taip pat vargiai ar galima vadint sugrįžimu tokius atvejus, kai susibėgusi grupė perlekia per pasaulį su nauju turu ir vėl iš jų nieko - nei naujų dainų, nei tuo labiau albumų - tai tik pasipinigavimas. Na, kaip va tokie va veteranai pas mus kartas nuo karto užsuka.

Geriausias sugrįžimas... Sunkus atvejis. Gal liksiu ištikima savo mylimiausiems - a-ha. Tik tai, kad jie sugrįžo tam, kad galutinai išsiskirtų, vis dėlto gaila... 

Blogiausias sugrįžimas? O vat va tokiam aš kaip tik priskirčiau mūsų Antį. Kodėl? Pirmiausia, tai, kas buvo Antis atgimimo laikais (~1988-1991), tai buvo kažkas, kas tikrai būrė žmones draugėn, kas ėjo prieš tą sistemą ir šiaip galbūt mums buvo kažkas gerokai nauja. O dabar? Dabar pats Kaušpėdas (su visa pagarba jam) tapo tokiu, apie kurios jis dainavo prieš gerus 20 metų. Užtenka pažiūrėt "Kaip mes žaidėme revoliuciją" - kažkaip skauda... Muzikine prasme su jais bent jau man viskas visiškai OK, bet idėjiškai...  

Dar vienas didžiausių nevertėjo - Man-go (taip pat jos vadinasi Moschito ar kaip jos ten..., pataisykit, jei klystu). Na tikrai - nevertėjo grįžt. Reikia mokėt laiku išeit - kad tavęs verktų, o ne bandyt spekuliuot gerbėjų jausmais, kurie jau išjausti prieš n metų (kaip kad laiku išėjo Foje, tie patys a-ha - aukštai pakelta galva). Juolab kad ir mergaitės seniai išaugo ir brandžioms moterims tiesiog nebetinka anų laikų įvaizdis. 

Vieną sugrįžimą bandysiu stebėt, bet kažkodėl nelabai tikiu, kad ir tas bus iš vertėjo sugrįžt serijos. Aš apie Naktines personas. Na nesužavėjo manęs ta nauja jų daina, nesužavėjo, bet lauksiu, kas bus toliau, gal klystu.

Iš lietuviškų daba šauna galvon: geriausias - Antis.

O blogiausi - visokios merginų Spice Girls, vaikinų backstreet boys - jų klausytojai jau iššaugo, o naujiems  nebeįdomu.

Negaliu atrinkti pagal sąvokas "geriausias" ar "blogiausias", todėl panagrinėsiu "man labiau patikusius" ir "man labiau nepatikusius".

Patikę:

1. Van der Graaf Generator pirmasis reunion'as (1974 metais). "Godbluff", "Still Life" ir "World Record" albumų trijulė yra labai stipri viso gyvavimo periodo kontekste ("Godbluff" mano favoritas, o "World Record" įdomus ir apskritai įgavęs naujesnių formų).

2. Van der Graaf Generator antrasis sugrįžimas (2005 metais). Naujų spalvų įgavę, subtilesni albumai. Nors paklausius "Present" man susidarė blogas įspūdis, bet "Trisector" ir "A Grounding in Numbers" nusipelnė mano pagiriamojo žodžio. "Trisector" turbūt mėgstamiausias iš naujesniųjų albumų.

3. Daugiau ar mažiau po 9-ojo dešimtmečio eros, kuri mane nuvylė, King Crimson'ų 1994 metų sugrįžimo antroji dalis (atmetant VROOOM ir THRAK) buvo labai įdomi "The ConstruKtion of Light" ir "The Power to Believe" įdomūs albumai, bet dar deramai neišnagrinėjau.

4. Atheist 2006 metais - "Jupiter" albumas tiesiog šaunus.

5. Black Sabbath naujasis sugrįžimas.

Nepatikę:

1. King Crimson 1981 metais - po 8-ojo fantastiško dešimtmečio tai kažkuo nepritinkantis, savotiškai nevirškinamas fabrikantas tapo jų muzika.

2. Emerson, Lake and Palmer 1991 metais - nieko padoraus nepagamino.

3. Gnidrolog 1999 metais - arba nespėjau susigyventi, arba nepriimtina.

4. Mahavishnu Orchestra 1984 metais - yra keletas gerų improvizacijų, bet bendras vaizdas daugiau ar mažiau smukęs.

5. The Who tiek po Keith Moon'o, tiek po John Entwistle'o mirties - jiems nebereikėjo tęsti toliau.

Jei reikėtų rinkti du pačius pačiausius:

Geriausias: Van der Graaf'ų pirmas.

Prasčiausias: ELP 1991-aisiais.

Geriausias sugrizimas - Europe,Gotthard

Blogiausias grizimas - Slade. Be Noddy Holder,tikrai ne kas...