Va, čia labai gerai atsiskleidžia PH eksperimentinė pusė. Aštrus gitarinis skambesys labai tinka prie PH rėksmingo vokalo, minimalistinę melodiją kuriama boso ir akustinės gitaros kapotomis linijomis, kurios, surikiuotos kiek kitaip, galbūt net skambėtų kaip džiazrokas, bet tokiu būdu, kokios jos yra šiame kūrinyje, duoda pankroko jausmą. Ir dar antroji (pritariamoji) vokalo linija su tuo savo "aaaaa" pabrėžia tuos momentus, išryškina kūrinį, padaro jį labiau įsimintiną. Tiesa, vis dar sunku susigyventi su PH tekstų tematiniu pokyčiu lyginant su jo klasikiniais kūriniais, tačiau jis vis dar pučia miglą ir kai kuriuos momentus galima interpretuoti n skirtingų būdų. Jackson'o pučiamieji tokiam garsų šaršalynui visai tinka. Stiprus 9-etas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2019 m. liepos 27 d. 16:48:47
Va, čia labai gerai atsiskleidžia PH eksperimentinė pusė. Aštrus gitarinis skambesys labai tinka prie PH rėksmingo vokalo, minimalistinę melodiją kuriama boso ir akustinės gitaros kapotomis linijomis, kurios, surikiuotos kiek kitaip, galbūt net skambėtų kaip džiazrokas, bet tokiu būdu, kokios jos yra šiame kūrinyje, duoda pankroko jausmą. Ir dar antroji (pritariamoji) vokalo linija su tuo savo "aaaaa" pabrėžia tuos momentus, išryškina kūrinį, padaro jį labiau įsimintiną. Tiesa, vis dar sunku susigyventi su PH tekstų tematiniu pokyčiu lyginant su jo klasikiniais kūriniais, tačiau jis vis dar pučia miglą ir kai kuriuos momentus galima interpretuoti n skirtingų būdų. Jackson'o pučiamieji tokiam garsų šaršalynui visai tinka. Stiprus 9-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas