Jei paklaustumėt manęs prieš gerą penketą metų, būčiau sakęs, kad Losing Faith In Words yra eilinė gera daina labai stiprioje A Black Box albumo pirmoje pusėje. Bet pastaruosius kelis metus tai patapo mano viena go-to Hammill'io dainų. Ankstyvojo 9-ojo dešimtmečio Hammill'io dainos turi nuostabų aranžuotės build-up'ą ir čia vienas geriausių to pavyzdžių. Viskas prasideda nuo intymiai, jautriai skambančio sintezo linijos (pirmas posmas dėl to nuskamba tikrai šiltai mano ausiai), o po jo nuostabiai pirmas planas užleidžiamas puikaus grožio pianino melodijai ir tik ties antruoju priedainiu gauni pilną aranžuotę ansambliui, kuri su tokiu intriguojančiu vystymu tik įgyja daugiau poveikio. Beveik norisi kažkokios dar energingesnės staigmenos trečiam posmui ir daina beveik užsibaigia nuviliančiai, bet vis tik trečias posmas ausį patraukia sudėtingom Hammill'io vokalinėm frazuotėm. Gal norėtųsi kažkokios stipresnės kulminacijos, bet ir be jos dainą vertinu puikiai, silpnesniu 10-uku.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
Kažin ar uždėjus šauktuką pavadinime pasitaisytų. Nes šauktukas ir turėtų būti pagal viską. O gal jis buvo išimtas su priežastim... Hm, įdomus mistinis detektyvas.
2026 m. kovo 8 d. 17:47:20
Jei paklaustumėt manęs prieš gerą penketą metų, būčiau sakęs, kad Losing Faith In Words yra eilinė gera daina labai stiprioje A Black Box albumo pirmoje pusėje. Bet pastaruosius kelis metus tai patapo mano viena go-to Hammill'io dainų. Ankstyvojo 9-ojo dešimtmečio Hammill'io dainos turi nuostabų aranžuotės build-up'ą ir čia vienas geriausių to pavyzdžių. Viskas prasideda nuo intymiai, jautriai skambančio sintezo linijos (pirmas posmas dėl to nuskamba tikrai šiltai mano ausiai), o po jo nuostabiai pirmas planas užleidžiamas puikaus grožio pianino melodijai ir tik ties antruoju priedainiu gauni pilną aranžuotę ansambliui, kuri su tokiu intriguojančiu vystymu tik įgyja daugiau poveikio. Beveik norisi kažkokios dar energingesnės staigmenos trečiam posmui ir daina beveik užsibaigia nuviliančiai, bet vis tik trečias posmas ausį patraukia sudėtingom Hammill'io vokalinėm frazuotėm. Gal norėtųsi kažkokios stipresnės kulminacijos, bet ir be jos dainą vertinu puikiai, silpnesniu 10-uku.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas