Jei paklaustumėt manęs prieš gerą penketą metų, būčiau sakęs, kad Losing Faith In Words yra eilinė gera daina labai stiprioje A Black Box albumo pirmoje pusėje. Bet pastaruosius kelis metus tai patapo mano viena go-to Hammill'io dainų. Ankstyvojo 9-ojo dešimtmečio Hammill'io dainos turi nuostabų aranžuotės build-up'ą ir čia vienas geriausių to pavyzdžių. Viskas prasideda nuo intymiai, jautriai skambančio sintezo linijos (pirmas posmas dėl to nuskamba tikrai šiltai mano ausiai), o po jo nuostabiai pirmas planas užleidžiamas puikaus grožio pianino melodijai ir tik ties antruoju priedainiu gauni pilną aranžuotę ansambliui, kuri su tokiu intriguojančiu vystymu tik įgyja daugiau poveikio. Beveik norisi kažkokios dar energingesnės staigmenos trečiam posmui ir daina beveik užsibaigia nuviliančiai, bet vis tik trečias posmas ausį patraukia sudėtingom Hammill'io vokalinėm frazuotėm. Gal norėtųsi kažkokios stipresnės kulminacijos, bet ir be jos dainą vertinu puikiai, silpnesniu 10-uku.
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2026 m. kovo 8 d. 17:47:20
Jei paklaustumėt manęs prieš gerą penketą metų, būčiau sakęs, kad Losing Faith In Words yra eilinė gera daina labai stiprioje A Black Box albumo pirmoje pusėje. Bet pastaruosius kelis metus tai patapo mano viena go-to Hammill'io dainų. Ankstyvojo 9-ojo dešimtmečio Hammill'io dainos turi nuostabų aranžuotės build-up'ą ir čia vienas geriausių to pavyzdžių. Viskas prasideda nuo intymiai, jautriai skambančio sintezo linijos (pirmas posmas dėl to nuskamba tikrai šiltai mano ausiai), o po jo nuostabiai pirmas planas užleidžiamas puikaus grožio pianino melodijai ir tik ties antruoju priedainiu gauni pilną aranžuotę ansambliui, kuri su tokiu intriguojančiu vystymu tik įgyja daugiau poveikio. Beveik norisi kažkokios dar energingesnės staigmenos trečiam posmui ir daina beveik užsibaigia nuviliančiai, bet vis tik trečias posmas ausį patraukia sudėtingom Hammill'io vokalinėm frazuotėm. Gal norėtųsi kažkokios stipresnės kulminacijos, bet ir be jos dainą vertinu puikiai, silpnesniu 10-uku.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas