Aš pastaruoju metu labai mėgaujuosi U.K. muziką, tad paskutinėm dienom nusprendžiau perklausyti tą miniatūrinį studijinį katalogą, visas į tuos du albumus nepatekusias U.K. dainas ir įdomesnius koncertinius įrašus (pvz, Night After Night beigi Curtain Call DVD filmą). 

Aš manau, kad U.K. išleido du absoliučiai nuostabius albumus ir baigė karjerą būdami pike. Iš tos medžiagos, kuri nepateko į albumus, norisi spręsti, jog trečiasis grupės įrašas jau nebebūtų toks magiškas, ta Wetton'iška popsiškesnė kryptis U.K. formate nebūtų taip gerai veikusi ir džiaugiuos, kad istorija susiklostė taip, jog U.K. numirė ir užgimė Asia, kuris atvertė naują baltą lapą ir rašė tą nuostabią prog-pop istoriją. 

Pagal tai, kokie geri yra tie du albumai, kokie puikūs muzikantai buvo U.K. sudėtyje, koks artimas mano ausiai šios grupės skambesys, sakyčiau, kad U.K. yra viena mano mėgstamiausių grupių. Jie tikrai galėtų būti tarp mano visų laikų favoritų kaip Van der Graaf Generator, Gentle Giant, King Crimson, bet tas faktas, kad negyvavo ilgai, turbūt trukdo jiems įsilaužti į tą top trejetuką. Nes sakyčiau, kad skambesio prasme man ši grupė daro didesnį įspūdį negu Yes, negu Genesis, negu ELP, negu Camel, netgi sakyčiau, kad perspjauna didžiąją dalį King Crimson epochų (gal nebent Wetton'o King Crimson skambesį laikyčiau artimesniu sau negu U.K.). 

Ir jų koncertiniai įrašai tikrai geri. Night After Night turi nuostabių atlikimų (pavyzdžiui, Danger Money koncertinis atlikimas man labiau patinka negu studijinė versija). Curtain Call yra nuostabus įrašas, kur grupė iš esmės atliko visą savo repertuarą: abu studijinius albumus nuo A iki Z ir tris dainas, kurios nepateko į jokį studijinį albumą. Carrying No Cross beigi As Long As You Want Me Here atlikimai Curtain Call koncerte mane labai sužavėjo.

U.K., be neišleistų dainų Night After Night, As Long As You Want Me Here beigi Waiting For You, uždavė pradžią ir tokiems kūriniams kaip When Will You Realize (John Wetton), Nostalgia / Walking From Pastel (Eddie Jobson + Zinc), Forever Until Sunday bei The Sahara of Snow (Bruford). Iš jų aš labiausiai mėgstu Night After Night – jis panašiai kaip ir Nothing To Lose, savyje neša daug pop jausenos, tačiau jame yra labai skanios progiškos pompastiškos (ypač klavišinių linijose). 

Asmeninis studijinių albumų top2:

1. U.K. (vertinčiau 9,9/10)

2. Danger Money (vertinčiau ~9,7/10, gal net 9,8/10)

Asmeninis dainų top16:

1. Carrying No Cross (9,9/10)

2. Nevermore (9,8/10)

3. The Only Thing She Needs (9,8-/10)

4. Night After Night (9,7+/10)

5. Thirty Years (9,7/10)

6. Time To Kill (9,7/10)

7. Mental Medication (9,7/10)

8. Nothing To Lose (9,6/10)

9. In The Dead Of Night / By The Light Of Day / Presto Vivace And Reprise (9,6-/10)

10. Caesar's Palace Blues (9,4/10)

11. Alaska (9,4-/10)

12. Danger Money (9,3-/10)

13. Rendezvous 6:02 (9,2+/10)

14. As Long As You Want Me Here (9,2/10)

15. Waiting For You (8,9/10)

16. When Will You Realize (8,6/10) – tai labiau jau Wetton'o solo daina, bet vis tiek įtraukiau, nes buvo išleista kaip singlo Night After Night B pusė. 

R.I.P. Allan Holdsworth