Šiek tiek pagerėjo mano nuomonė per 4 metus, nes kai išėjo, manęs šis albumas pernelyg neužkabino, netgi pasirodė kiek nuobodokas. Dabar grįžtu prie jo po The Absence of Presence daugybės perklausų. Matyt susigyvenau su šiuolaikiniu Kansas skambesiu, nes šiame albume nieko ypač kitokio nėra, tik gal šis melodingesnis, The Absence of Presence daugiau dinamikos ir draivo. Man The Absence of Presence dėl to patinka labiau, bet tik šiek tiek.
Čia vėlgi situacija analogiška: antra albumo pusė stipresnė (ir gal net gerokai) nei pirma. Smagu, kad albumas gerai užsibaigia (tiesa, Section 60 žalokas instrumentalas), bet vis tik pirma pusė nuteikia prasčiau (matyt tai ir buvo mano pirmųjų perklausų afekto priežastis). Mano mėgstamiausi kūriniai yra puikų rifą turinti Crowded Isolation ir įdomiai visapusiškai išpildyta Camouflage. Tiesa, ir ilgoji The Voyage of Eight Eighteen imponuoja, ir Rhythm in the Spirit. Patinka ir tamsoka, atmosferinė Refugee. Melodiškai man nepatinka With This Heart ir The Unsung Heroes, bet tai neblogos dainos. Bendrai albumo įvertinimą pakeliu nuo pirmykščio 8-eto iki 9-eto.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. lapkričio 5 d. 22:36:09
Šiek tiek pagerėjo mano nuomonė per 4 metus, nes kai išėjo, manęs šis albumas pernelyg neužkabino, netgi pasirodė kiek nuobodokas. Dabar grįžtu prie jo po The Absence of Presence daugybės perklausų. Matyt susigyvenau su šiuolaikiniu Kansas skambesiu, nes šiame albume nieko ypač kitokio nėra, tik gal šis melodingesnis, The Absence of Presence daugiau dinamikos ir draivo. Man The Absence of Presence dėl to patinka labiau, bet tik šiek tiek.
Čia vėlgi situacija analogiška: antra albumo pusė stipresnė (ir gal net gerokai) nei pirma. Smagu, kad albumas gerai užsibaigia (tiesa, Section 60 žalokas instrumentalas), bet vis tik pirma pusė nuteikia prasčiau (matyt tai ir buvo mano pirmųjų perklausų afekto priežastis). Mano mėgstamiausi kūriniai yra puikų rifą turinti Crowded Isolation ir įdomiai visapusiškai išpildyta Camouflage. Tiesa, ir ilgoji The Voyage of Eight Eighteen imponuoja, ir Rhythm in the Spirit. Patinka ir tamsoka, atmosferinė Refugee. Melodiškai man nepatinka With This Heart ir The Unsung Heroes, bet tai neblogos dainos. Bendrai albumo įvertinimą pakeliu nuo pirmykščio 8-eto iki 9-eto.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2017 m. vasario 25 d. 19:05:18
Nugi velniškai geras albumas. Visai nesijaučia didžiulio laiko tarpo. Antra albumo pusė - klasika.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly