Neįsivaizduoju geresnės pabaigos "Over" albumui negu paskutinės dvi šio kūrinio minutės. Tai skamba didingai, proklamatyviai, bet netgi ir kiek ilgesingai ir reziumuoja visą "Over" albumo temą. Šitas kūrinys iš viso albumo turbūt panašiausias į tai, kaip Van der Graaf skambės albume "The Quiet Zone / The Pleasure Dome", išleistame keliais mėnesiais vėliau. Kažkuo charakteringos yra Hammill'io melodijos, sukurtos 1976-1977 metų periode. O Evans'o ritmika ir Potter'io aštrios boso linijos, dėl ko aš vertinu ir "The Quiet Zone / The Pleasure Dome", čia skamba puikiai.
Nors prasidėjus vidurinei kūrinio daliai atrodo, kad šis kūrinys bus keista eksperimentinė mėsmalė, tačiau finalas vėl grąžina tvarką į šį kūrinį ir dėl to jis patampa antru mėgstamiausiu albumo kūriniu po "Time Heals". Nepaisant to, kad tokio gerumo kūriniui kaip "Time Heals" sunku prilygti, tačiau šis kūrinys irgi nusipelnė 10-uko!
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2019 m. liepos 26 d. 15:18:27
Neįsivaizduoju geresnės pabaigos "Over" albumui negu paskutinės dvi šio kūrinio minutės. Tai skamba didingai, proklamatyviai, bet netgi ir kiek ilgesingai ir reziumuoja visą "Over" albumo temą. Šitas kūrinys iš viso albumo turbūt panašiausias į tai, kaip Van der Graaf skambės albume "The Quiet Zone / The Pleasure Dome", išleistame keliais mėnesiais vėliau. Kažkuo charakteringos yra Hammill'io melodijos, sukurtos 1976-1977 metų periode. O Evans'o ritmika ir Potter'io aštrios boso linijos, dėl ko aš vertinu ir "The Quiet Zone / The Pleasure Dome", čia skamba puikiai.
Nors prasidėjus vidurinei kūrinio daliai atrodo, kad šis kūrinys bus keista eksperimentinė mėsmalė, tačiau finalas vėl grąžina tvarką į šį kūrinį ir dėl to jis patampa antru mėgstamiausiu albumo kūriniu po "Time Heals". Nepaisant to, kad tokio gerumo kūriniui kaip "Time Heals" sunku prilygti, tačiau šis kūrinys irgi nusipelnė 10-uko!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas