Danger Money

Diskusijos

0

Man ilgą laiką Danger Money buvo „tas antras albumas, kur grupė neteko puikaus gitaristo ir puikaus būgnininko ir dar bandė kažką įrodyti, bet jau nebe tas“. Visgi paskutiniu metu man Danger Money yra beveik debiutui prilygstantis darbas. Ir mano ausims Terry Bozzio įrodė, kad užpildo Brufordo vietą puikiai – netgi sakyčiau, kad šiame albume nuo būgnų performanso man dažniau atvipsta žandikaulis negu U.K. debiute. Bozzio labiau šoumeniškai groja, Bruford'as daugiau kompoziciškai mąsto ir groja daugiau tai, kas prigija į kompoziciją. 

U.K. debiutas yra praktiškai idealus albumas. Danger Money visgi turi porą smulkių minusėlių. Pirmas: kadangi nebėra Holdsworth'o, grupė savotiškai neteko X faktoriaus, kuris darė ją išskirtinę. Man šis albumas skamba kiek išvestinai iš kitų progroko grupių. Štai Carrying No Cross aš girdžiau daug Red eros King Crimson'ų. Danger Money instrumentinė dalis atmosferiškai primena Red titulinį instrumentalą. Netgi Rendezvous 6:02 man truputį Crimson'ų Fallen Angel atmosferiškai primena. Nors daugiausia girdžiu KC, bet yra ir vietų, kur grupė primena ELP (ypač Danger Money dainose ir Carrying No Cross instrumentinėje dalyje) ir Gentle Giant (ypač Caesar's Palace Blues ir truputėlį In A Glass House stiliaus užuomazgų The Only Thing She Needs dainoje). Kaip bebūtų paradoksalu, bet simplistiškiausias ir popsiškiausias gabaliukas Nothing To Lose yra labiausiai forward-thinking dalykas visame albume – jis nurodo kryptį, link kur būtų ėjęs U.K. stilius, jei grupė būtų toliau gyvavus, ir jame esti Asia užuomazgų, kas visai nestebina. 

Kitas smulkus minusėlis: aš jaučiu, kad debiutinis albumas buvo kompoziciškai įmantresnis. Čia tokios dainos kaip Danger Money, Nothing To Lose, netgi Caesar's Palace Blues turi labiau konvencines struktūras (posmas-priedainis-posmas-priedainis-instrumentalas-posmas-priedainis žanras). The Only Thing She Needs ir Carrying No Cross tik išlaiko kompleksiškesnes debiutinio albumo tradicijas, bet abi kompozicijos unikalios savo instrumentiniu kūriniu ir atmosfera, todėl neskamba kaip jau veikiančios formulės kartojimas.

Bet bendrai tariant, instrumentuotė šiame albume praktiškai tiek pat puiki kiek ir debiutiniame albume. Ir yra vienas faktorius, kuriuo man Danger Money laimi prieš debiutą – šis albumas turi geriausią grupės kompoziciją – Carrying No Cross. Ilgą laiką šią kompoziciją ignoravau ir The Only Thing She Needs laikiau savo favoritu albume, tačiau per paskutinius kelis albumo klausymus man ši kompozicija prabilo visai kitais balsais. Jei The Only Thing She Needs turi vieną labiausiai kvapą gniaužiančių instrumentinių pasirodymų, tai Carrying No Cross turi "širdį". Panaši kolizija kaip debiutiniame albume tarp Nevermore ir Mental Medication – antroji turi nerealių pagrojimų, bet Nevermore visgi kaip kompozicija skleidžia daug didesnę šilumą. Carrying No Cross man pranoksta net Nevermore. Kaip jau rašiau atskirame komentare prie dainos, man ji savotiška Starless. Starless buvo Wetton'o eros King Crimson magnum opus, tai Carrying No Cross yra U.K. magnum opus. Tas melancholiškai melodingas motyvas, kuris palydimas Wetton'o balsu pražysta į kažką absoliučiai didingo instrumentinėje sekcijoje ir tada tais pačiais instrumentiniais motyvais (tik atvirkštine tvarka) grįžta į pagrindinę temą, kuris nugęsta taip melancholiškai ir atmosferiškai kaip prasidėjo – va čia yra briliantiškas komponavimas, kuris suteikia tiek daug sentimentalios jėgos kūriniui.

Jau minėjau, kad labai vertinu The Only Thing She Needs už jos instrumentinius fokusus. Tikrai, ši daina yra didžiausias šou albume, mano nuomone, bet ji turi ir labai įsimintinę pagrindinę melodiją, ir labai pagaunantį priedainį su entuziastingu Wetton'o vokalu. Sakyčiau, kad ši kompozicija geriausiai reprezentuoja visą albumą ir ją duočiau paklausyti žmogui, kuris galvoja, ar verta susipažinti su Danger Money albumu. 

Nothing To Lose, sakyčiau, trečia pagal gerumą daina albume. Taip, tai proto-Asia, taip, jame daug popso, bet ką aš dievinu, tai efektyvią pop-prog simbiozę. Ši daina ir kokybiška instrumentine bei kompozicine prasme, ir įsimintina melodiškai – ko dar reikia. 

Caesar's Palace Blues įdomus muzikos šmotukas su beprotiška Bozzio būgnų įžanga ir melancholišku elektriniu smuiku, bet vėliau virsta į nuotaikingą Gentle Giant stiliaus dainą. Tas ekspresyvus smuikas beveik nuneša į folk-prog vandenis. Kažkaip primena ankstyvesnius GG (pavyzdžiui, dainą Plain Truth iš Acquiring The Taste). Gal kiek disonanso man sukuria tas minimalistiškai ritmiškas posmas, kuris beveik plaukia ant new wave bangos. 

Danger Money ir Rendezvous 6:02 vadinčiau silpnesnėmis dainomis albume, bet vėlgi, abi labai stiprios. Danger Money turi labai epišką įžangos / užsklandos temą, bet tas priedaininis "Danger Money" motyvas, kad ir kaip ritmiškai gerai apžaistas, per dainos trukmę pasikartoja per dažnai ir tampa įkyrokas. Instrumentinė sekcija irgi, atrodytų, turi truputį prastesnį trukmės ir kokybės santykį lyginant su Carrying No Cross ar The Only Thing She Needs performansais. Rendezvous 6:02 turi simpatišką minorinį atspalvį, ypač klavišinių partijoje, bet kažkaip priedainis atrodo per menkas, neatneša kažko įspūdingesnio. Ir net po trečiojo posmo tikiesi kažko didingesnio finiše, bet taip ir nesulauki – kompozicija užsiliūliuoja tam melancholiškam minore ir nugęsta. Visgi instrumentinė Rendezvous 6:02 sekcija viena kokybiškesnių albume – jos nuotaika labai dera prie dainos nuotaikos ir aš žaviuosi visos trijulės indėliu į tą kuriamą skambesį. Vat kažko tokio daugiau norėjau visame kūrinyje ir ypač pabaigoje. 

Visgi visa kritika, kurią išsakiau, tėra menki minusėliai, detalės, kurios daugiausiai yra subjektyvios. Žinau, kad labai daug klausytojų Rendezvous 6:02 laiko favoritu albume, nėra dideli Carrying No Cross fanai ir pan. Visgi, kas mano nuomone neteisinga, tai kad albumas teturi 3.84/5 reitingą progarchives.com. Man šitas albumas vertas visų 5 ir tikrai nėra visa galva žemesnis nei debiutas. Netgi debiutą, sakyčiau, žmonės pernelyg nuvertina. 

Albumui rašau tvirtą 10-uką. Nuostabus klausinys, kuriuo tikiuos mėgautis iki senatvės.