Nežinau, nuobodokas albumas. Tikėjausi kažko panašaus į Resistance ir tiesą sakant, pirmoji daina (ir stipriausia albume) From The Outside In žadėjo tą stiprų klasišką IQ skambesį, bet po to jau ties tituline daina pradėjo justis išsikvėpimas, nelabai įdomus melodijų vystymas. O dar albumas ilgas, net jį įsijungus fonui jo pabosta klausytis... Bet momentų buvo: Without Walls antrojoje pusėje labai virtuoziškas taškymas, Until The End turėjo smagių melodinių motyvų, Knucklehead šiek tiek pasidraskymo būta. Ten Million Demons man patiko savo ganėtinai simplistišku priedainiu ir visa melodija. Hardcore galbūt irgi buvo vienas kitas momentas, kai pagalvojau, kad va, kūrinys patiks, bet vėl nublėso. Ne daugiau nei 8 balai, nors instrumentiniu aspektu albumas stiprus, bet kompozicijos tikrai ne pačios stipriausios.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. balandžio 8 d. 22:47:37
Nežinau, nuobodokas albumas. Tikėjausi kažko panašaus į Resistance ir tiesą sakant, pirmoji daina (ir stipriausia albume) From The Outside In žadėjo tą stiprų klasišką IQ skambesį, bet po to jau ties tituline daina pradėjo justis išsikvėpimas, nelabai įdomus melodijų vystymas. O dar albumas ilgas, net jį įsijungus fonui jo pabosta klausytis... Bet momentų buvo: Without Walls antrojoje pusėje labai virtuoziškas taškymas, Until The End turėjo smagių melodinių motyvų, Knucklehead šiek tiek pasidraskymo būta. Ten Million Demons man patiko savo ganėtinai simplistišku priedainiu ir visa melodija. Hardcore galbūt irgi buvo vienas kitas momentas, kai pagalvojau, kad va, kūrinys patiks, bet vėl nublėso. Ne daugiau nei 8 balai, nors instrumentiniu aspektu albumas stiprus, bet kompozicijos tikrai ne pačios stipriausios.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas