Vat todėl aš anksčiau su The Pineapple Thief nedraugavau. Magnolia, kuris buvo paskutinis The Pineapple Thief albumas kai aš atradau grupę, manęs beveik nejaudina. Pagrindinė problema yra tame, kad ritmiškai dainos skamba blankokai, statiškai, o ir gitarų aranžuotėse įdomumo maža, nors grynai iš kompozicinės perspektyvos dainos turi potencialo būti įdomiomis. Dėl to manau, kad ir Gavin Harrison prisikvietimas į grupę buvo labai geras posūkis TPT karjeroje, nes jie nebeskamba taip ritmiškai nuobodžiai.
Yra keletas dainų, kurios man patinka. Bond nebloga pompastiška albumą uždaranti baladė. Alone At Sea visai energingas numeris. Seasons Past melodija visai nebloga, nors visumoje kompozicija man neatrodo išskirtinė. Labiausiai patinka Sense of Fear aštrūs rifai. Vat tokio formato TPT norėtųsi girdėti daug dažniau, nes jų muzikai dažnai pritrunka ryškaus akcento, o kartkartinės rifų bombardos labai daug gyvybės priduotų muzikai.
Svarstau albumui duoti tarp 7 ir 8 balų. Gal duosiu 8-etą su minusu, nes dainos nėra blogos, tiesiog aranžuotėse trūksta jėgos.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. balandžio 29 d. 19:45:12
Vat todėl aš anksčiau su The Pineapple Thief nedraugavau. Magnolia, kuris buvo paskutinis The Pineapple Thief albumas kai aš atradau grupę, manęs beveik nejaudina. Pagrindinė problema yra tame, kad ritmiškai dainos skamba blankokai, statiškai, o ir gitarų aranžuotėse įdomumo maža, nors grynai iš kompozicinės perspektyvos dainos turi potencialo būti įdomiomis. Dėl to manau, kad ir Gavin Harrison prisikvietimas į grupę buvo labai geras posūkis TPT karjeroje, nes jie nebeskamba taip ritmiškai nuobodžiai.
Yra keletas dainų, kurios man patinka. Bond nebloga pompastiška albumą uždaranti baladė. Alone At Sea visai energingas numeris. Seasons Past melodija visai nebloga, nors visumoje kompozicija man neatrodo išskirtinė. Labiausiai patinka Sense of Fear aštrūs rifai. Vat tokio formato TPT norėtųsi girdėti daug dažniau, nes jų muzikai dažnai pritrunka ryškaus akcento, o kartkartinės rifų bombardos labai daug gyvybės priduotų muzikai.
Svarstau albumui duoti tarp 7 ir 8 balų. Gal duosiu 8-etą su minusu, nes dainos nėra blogos, tiesiog aranžuotėse trūksta jėgos.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas