Po Utgard perklausos grįžau prie šio albumo, kurio nesu klausęs. Albumas artimesnis tradiciniam juodam metalui, turintis savotišką ir vieningą atmosferą, mažiau progresyviškų avantiūrų, tačiau bandyta sukurti grandioziškai išplėtotas, ilgas dainas. Vis dėlto, kadangi dainos ilgos, atrodytų, yra momentų, kurie tikrai prikausto, bet juos seka momentai, kurie prasiklauso tiesiog neutraliai ir bendras įspūdis yra susilpnintas. Taip pat, kadangi po Utgard čia atėjau ieškodamas kažko, kas būtų galinga ir iškart suvirškinama, o čia labiau tikras juodmetalis, tai man vietomis pritrūko energijos. Tiesa, The River's Mouth yra trumpiausia, bet labiausiai koncentruota ir labiausiai mano lūkesčius atitikusi daina. Ilgoji Storm Son irgi sukomponuota beveik nepriekaištingai.
Tačiau kitos keturios dainos manęs taip neįtikino. Sacred Horse prasideda galingai, bet nuslopsta ir paskutinės keturios minutės yra ta pati melodija, kaip mantra viniojama vokalų ir mušamųjų pagalba. Kažkaip nedera su dainos pirma puse. Axis of the Worlds kaip tik labai permaininga daina, gali būti, kad prie jos reikia daugiau pasėdėti. Bet ji turbūt man prilipo labiausiai iš tų keturių. Feathers of Eolh turi labai intriguojančią psichodeliškai tamsią įžangą ir pabaigą (bene preliudas tam, kas dėsis Utgard albume), bet pagrindinė dainos dalis kupina ne pačių įdomiausių juodmetalio rifų ir ritmų, vokalinis atlikimas irgi per švarus tokiam skambesiui, trūksta subtilių vingrybių, kokių norėtųsi laukti po tokios įžangos. Na ir mane stipriausiai poliarizavo Hiindsiight. Sakso partijos įspūdingos, duoda labai įdomios natūros dainai... bet visa daina praktiškai neturi jokio kitimo, dirbama realiai su viena melodija.
Djupet tuo tarpu kietas tamsus gabalas, manau, kad ją tikrai buvo galima įtraukti į pagrindinę albumo sudėtį. Na ir What Else Is There? koveris bemaž intriguojantis, aranžuotas įdomiau nei kai kurios originalios Enslaved dainos šiame albume.
Smagu, kad albumas vientisas ir taip pat kupinas įdomių momentų, tačiau yra ir tokių nuolydžių. Dėl darnos stokos ir kai kuriose vietose pritrūkusių išpildymo idėjų šitam albumui 9-etas su minusiuku.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. spalio 2 d. 17:38:41
Po Utgard perklausos grįžau prie šio albumo, kurio nesu klausęs. Albumas artimesnis tradiciniam juodam metalui, turintis savotišką ir vieningą atmosferą, mažiau progresyviškų avantiūrų, tačiau bandyta sukurti grandioziškai išplėtotas, ilgas dainas. Vis dėlto, kadangi dainos ilgos, atrodytų, yra momentų, kurie tikrai prikausto, bet juos seka momentai, kurie prasiklauso tiesiog neutraliai ir bendras įspūdis yra susilpnintas. Taip pat, kadangi po Utgard čia atėjau ieškodamas kažko, kas būtų galinga ir iškart suvirškinama, o čia labiau tikras juodmetalis, tai man vietomis pritrūko energijos. Tiesa, The River's Mouth yra trumpiausia, bet labiausiai koncentruota ir labiausiai mano lūkesčius atitikusi daina. Ilgoji Storm Son irgi sukomponuota beveik nepriekaištingai.
Tačiau kitos keturios dainos manęs taip neįtikino. Sacred Horse prasideda galingai, bet nuslopsta ir paskutinės keturios minutės yra ta pati melodija, kaip mantra viniojama vokalų ir mušamųjų pagalba. Kažkaip nedera su dainos pirma puse. Axis of the Worlds kaip tik labai permaininga daina, gali būti, kad prie jos reikia daugiau pasėdėti. Bet ji turbūt man prilipo labiausiai iš tų keturių. Feathers of Eolh turi labai intriguojančią psichodeliškai tamsią įžangą ir pabaigą (bene preliudas tam, kas dėsis Utgard albume), bet pagrindinė dainos dalis kupina ne pačių įdomiausių juodmetalio rifų ir ritmų, vokalinis atlikimas irgi per švarus tokiam skambesiui, trūksta subtilių vingrybių, kokių norėtųsi laukti po tokios įžangos. Na ir mane stipriausiai poliarizavo Hiindsiight. Sakso partijos įspūdingos, duoda labai įdomios natūros dainai... bet visa daina praktiškai neturi jokio kitimo, dirbama realiai su viena melodija.
Djupet tuo tarpu kietas tamsus gabalas, manau, kad ją tikrai buvo galima įtraukti į pagrindinę albumo sudėtį. Na ir What Else Is There? koveris bemaž intriguojantis, aranžuotas įdomiau nei kai kurios originalios Enslaved dainos šiame albume.
Smagu, kad albumas vientisas ir taip pat kupinas įdomių momentų, tačiau yra ir tokių nuolydžių. Dėl darnos stokos ir kai kuriose vietose pritrūkusių išpildymo idėjų šitam albumui 9-etas su minusiuku.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas