Šita daina yra įrodymas, kad Peter Hammill, kad ir kiek flirtuotų su new wave, punk, klasikiniu ar eksperimentiniu roku, vis tiek gelmėse tūno progroko liūtas. Kodėl? Vien dėl dainos struktūros. Jei pažymėsime A, B, C, D skirtingas muzikine prasme šios dainos strofas, tai dainos struktūra yra:
A-B-C-B(su daugiau gitaros)-C-D-A-B-C-D-B(repriza)-instrumentinė sekcija ant B ritmo.
Čia jums ne Genesis – Abacab, čia truputį įdomiau. Šita struktūra atrodytų labai solidžiai VdGG repertuare... panašiai kompleksiškos yra After The Flood, Pioneers over c. sandaros, bet tai yra 10 minučių ribą viršijančios dainos, o čia viskas sutelpa į keturias su puse minutės. Tiesa, aš nesu pigokai skambančio A motyvo fanas, bet man žiauriai patinka iš A į B tranzicija ir visas groovy B motyvas, kuris primena ankstesnių albumų eksperimentus. C skamba visai kaip bridžas, o D atlieka priedainio funkciją, abu šiek tiek trankesni motyvai – man patinka stiprus jų atlikimas, bet man jie melodiškai šiek tiek stokoja. Gal muzikaliai vertinčiau ir stipriu 8-etu, bet dainos sandara mane žiauriai sužavėjo, todėl pakeliu iki 9-eto.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
2022 m. kovo 31 d. 17:47:02
Šita daina yra įrodymas, kad Peter Hammill, kad ir kiek flirtuotų su new wave, punk, klasikiniu ar eksperimentiniu roku, vis tiek gelmėse tūno progroko liūtas. Kodėl? Vien dėl dainos struktūros. Jei pažymėsime A, B, C, D skirtingas muzikine prasme šios dainos strofas, tai dainos struktūra yra:
A-B-C-B(su daugiau gitaros)-C-D-A-B-C-D-B(repriza)-instrumentinė sekcija ant B ritmo.
Čia jums ne Genesis – Abacab, čia truputį įdomiau.
Šita struktūra atrodytų labai solidžiai VdGG repertuare... panašiai kompleksiškos yra After The Flood, Pioneers over c. sandaros, bet tai yra 10 minučių ribą viršijančios dainos, o čia viskas sutelpa į keturias su puse minutės. Tiesa, aš nesu pigokai skambančio A motyvo fanas, bet man žiauriai patinka iš A į B tranzicija ir visas groovy B motyvas, kuris primena ankstesnių albumų eksperimentus. C skamba visai kaip bridžas, o D atlieka priedainio funkciją, abu šiek tiek trankesni motyvai – man patinka stiprus jų atlikimas, bet man jie melodiškai šiek tiek stokoja. Gal muzikaliai vertinčiau ir stipriu 8-etu, bet dainos sandara mane žiauriai sužavėjo, todėl pakeliu iki 9-eto.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas