Niekada nebuvau didelis PFM mėgėjas (kaip ir apskritai viso itališko progresyvaus roko), tai ir šis albumas pernelyg neįtikino. Tiesa, jis nėra visiškai blankus, man įstrigo keli stipresni numeriai: La lezione, Dalla Terra alla Luna, Big Bang. Bet nėra albume tokios dainos, kuri būtų verta tikro 10-uko, t.y. kuria aš mėgaučiausi be papildomų pastangų. Galbūt PFM vis dar yra savo "elemente", jų progresyvus rokas vis dar skamba ganėtinai progresyviai ir vietomis neįtikėtinai primena Saulės Laikrodžio kūrybą (kurią vertinu labiau). Bet PFM, nors ir progresyvistai, jie man visada nublanksta tarp britiškų progresyvistų, kur kiekviena grupė turi savo muzikos braižą. PFM muzikoje vis dar "vizitinės kortelės" neaptinku. Tam apibūdinti naudoju gan drąsų epitetą "beveidis prog'as".
Šiame albume būtent ir yra tokių dainų, kurios yra lyg "be tapatybės". Išskirčiau: La danza degli specchi, Quartiere generale ir Il Regno. Nežinau, kokio dydžio pastangų man reikėtų, kad įsiminčiau šių dainų melodijas ilgesniam laikui nei 5 minutės.
Įprastai tokiam albumui rašyčiau 7 balus, tačiau paryškintieji 3 numeriai to padaryti man neleidžia, todėl silpnas 8-etas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2017 m. spalio 28 d. 16:58:40
Niekada nebuvau didelis PFM mėgėjas (kaip ir apskritai viso itališko progresyvaus roko), tai ir šis albumas pernelyg neįtikino. Tiesa, jis nėra visiškai blankus, man įstrigo keli stipresni numeriai: La lezione, Dalla Terra alla Luna, Big Bang. Bet nėra albume tokios dainos, kuri būtų verta tikro 10-uko, t.y. kuria aš mėgaučiausi be papildomų pastangų. Galbūt PFM vis dar yra savo "elemente", jų progresyvus rokas vis dar skamba ganėtinai progresyviai ir vietomis neįtikėtinai primena Saulės Laikrodžio kūrybą (kurią vertinu labiau). Bet PFM, nors ir progresyvistai, jie man visada nublanksta tarp britiškų progresyvistų, kur kiekviena grupė turi savo muzikos braižą. PFM muzikoje vis dar "vizitinės kortelės" neaptinku. Tam apibūdinti naudoju gan drąsų epitetą "beveidis prog'as".
Šiame albume būtent ir yra tokių dainų, kurios yra lyg "be tapatybės". Išskirčiau: La danza degli specchi, Quartiere generale ir Il Regno. Nežinau, kokio dydžio pastangų man reikėtų, kad įsiminčiau šių dainų melodijas ilgesniam laikui nei 5 minutės.
Įprastai tokiam albumui rašyčiau 7 balus, tačiau paryškintieji 3 numeriai to padaryti man neleidžia, todėl silpnas 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas