Po nuostabaus Vulnicura šis albumas man yra nusivylimas. Albumas maždaug darytas tuo pačiu stiliumi ir ta pačia idėja kaip Vulnicura, tačiau skambesys šįkart daug blankesnis, pritrūko parako ir sprogstamos jėgos, nes grynai ambientinis skambesys Bjork kūryboje tiesiog neveikia, o čia jo buvo tiesiog per daug. Dėl to šis albumas iš esmės man buvo sprangus ir tą jau galėjau įtarti, kai pasirodė daina The Gate. Tiesa, šiokio tokio "vulnicuriško" intensyvumo čia būta, ypač kūriniuose Arisen My Senses ir Loss (šiame kūrinyje buvo net "volta'iško" aštrumo), kurie ir yra mano mėgstamiausi šiame albume. Taip pat kiek įdomios pasirodė Sue Me, Body Memory, gal net ir Blissing Me bei The Gate. Visa kita ganėtinai nuobodu. Taip pat Vulnicuros svarbus komponentas yra daug etnomotyvų. Jų būta ir čia, tačiau jie toj ambientiškoj skambesio jūroj nuskendo kartu su mano dėmesingumu bei smalsumu ieškant įvairių detalių skambesyje. Parašysiu stiprų 8-etą, bet ne daugiau. Pabandysiu po kurio laiko grįžti, gal aš kažką praleidau šiame albume, kažko nepastebėjau...
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. sausio 1 d. 15:54:17
Po nuostabaus Vulnicura šis albumas man yra nusivylimas. Albumas maždaug darytas tuo pačiu stiliumi ir ta pačia idėja kaip Vulnicura, tačiau skambesys šįkart daug blankesnis, pritrūko parako ir sprogstamos jėgos, nes grynai ambientinis skambesys Bjork kūryboje tiesiog neveikia, o čia jo buvo tiesiog per daug. Dėl to šis albumas iš esmės man buvo sprangus ir tą jau galėjau įtarti, kai pasirodė daina The Gate. Tiesa, šiokio tokio "vulnicuriško" intensyvumo čia būta, ypač kūriniuose Arisen My Senses ir Loss (šiame kūrinyje buvo net "volta'iško" aštrumo), kurie ir yra mano mėgstamiausi šiame albume. Taip pat kiek įdomios pasirodė Sue Me, Body Memory, gal net ir Blissing Me bei The Gate. Visa kita ganėtinai nuobodu. Taip pat Vulnicuros svarbus komponentas yra daug etnomotyvų. Jų būta ir čia, tačiau jie toj ambientiškoj skambesio jūroj nuskendo kartu su mano dėmesingumu bei smalsumu ieškant įvairių detalių skambesyje. Parašysiu stiprų 8-etą, bet ne daugiau. Pabandysiu po kurio laiko grįžti, gal aš kažką praleidau šiame albume, kažko nepastebėjau...
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas