Man Hammill'io kompozicijos kiek per sudėtingos, kad jos veiktų tik atliekamos pianinu. Kai kuriais atvejais tai veikia, bet visas albumas turėtų būti labai nušlifuotas, kad savo emociniu poveikiu ir skambesio spektru prilygtų tiems albumams, kurie aranžuoti visai grupei. Šiuo atveju, jei albumą sudarytų tokios kokybės dainos kaip Too Many of My Yesterdays, tai tikrai būtų visiškai pateisinamas vien tik pianinas. Tačiau tai vienintelė daina, kuri turi labai stiprią, įsimintiną melodiją ir užtikrintą vokalinį PH atlikimą. Nuo Faith visi geri įspūdžiai nuslopsta. Daugelis dainų yra geros, bet dėl instrumentuotės trūkumo netempia iki aukščiausių balų. Dar pasižymėjau, kad Other Old Cliches daina man visai patinka ir su esama minimalistine instrumentuote. Bet štai Silver turi tikrai sudėtingą struktūrą, kurios grožis neatsiskleidžia dėl instrumentuotės trūkumo. Manau, kad tai yra ir priežastis, dėl ko aš taip vengiu naujausių PH albumų. O šiam – 8-etas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2022 m. balandžio 12 d. 22:19:05
Man Hammill'io kompozicijos kiek per sudėtingos, kad jos veiktų tik atliekamos pianinu. Kai kuriais atvejais tai veikia, bet visas albumas turėtų būti labai nušlifuotas, kad savo emociniu poveikiu ir skambesio spektru prilygtų tiems albumams, kurie aranžuoti visai grupei. Šiuo atveju, jei albumą sudarytų tokios kokybės dainos kaip Too Many of My Yesterdays, tai tikrai būtų visiškai pateisinamas vien tik pianinas. Tačiau tai vienintelė daina, kuri turi labai stiprią, įsimintiną melodiją ir užtikrintą vokalinį PH atlikimą. Nuo Faith visi geri įspūdžiai nuslopsta. Daugelis dainų yra geros, bet dėl instrumentuotės trūkumo netempia iki aukščiausių balų. Dar pasižymėjau, kad Other Old Cliches daina man visai patinka ir su esama minimalistine instrumentuote. Bet štai Silver turi tikrai sudėtingą struktūrą, kurios grožis neatsiskleidžia dėl instrumentuotės trūkumo. Manau, kad tai yra ir priežastis, dėl ko aš taip vengiu naujausių PH albumų. O šiam – 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas