Nors albume pažymėtos 4 dainos, faktiškai jos suskirstytos į 10. Nes dainos turi ritmo, tempo ir nuotaikos moduliacijas. Išskirtinis albumo bruožas – djent technika grojant gitaromis. Antras, bet nemenkesnis bruožas, nuolatinis nuotaikų kaitaliojimas, įvairiausios jos apraiškos nuo The Mars Volta isteriško plėšimosi iki atmosferinės Nosound apatijos. O kur dar nerealios saksofono solo partijos. Šitas albumas man topinis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. balandžio 26 d. 17:35:56
Nors albume pažymėtos 4 dainos, faktiškai jos suskirstytos į 10. Nes dainos turi ritmo, tempo ir nuotaikos moduliacijas. Išskirtinis albumo bruožas – djent technika grojant gitaromis. Antras, bet nemenkesnis bruožas, nuolatinis nuotaikų kaitaliojimas, įvairiausios jos apraiškos nuo The Mars Volta isteriško plėšimosi iki atmosferinės Nosound apatijos. O kur dar nerealios saksofono solo partijos. Šitas albumas man topinis.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly