Šis albumas labiausiai ambientinis iš Marijušo Dūdos solinio projekto. Vokalą beveik eleminavęs, o instrumentus prislopinęs iki akustinio skambesio ir muzikines frazes uždaręs į loop narvus Riverside lyderis kuria svajingą, tačiau nelinksmą iluziją. Dainose tvyro kažkokios pavojų slepiančios nuojautos. Tokia muzika idealiai tiktų iliustruoti psichologinį mistinį trilerį. Tokia nekaltai bauginanti muzika.
Stiprus albumas. Gali būti, kad išlaikys dėmesį iki metų galo. 10
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. birželio 13 d. 15:11:32
Šis albumas labiausiai ambientinis iš Marijušo Dūdos solinio projekto. Vokalą beveik eleminavęs, o instrumentus prislopinęs iki akustinio skambesio ir muzikines frazes uždaręs į loop narvus Riverside lyderis kuria svajingą, tačiau nelinksmą iluziją. Dainose tvyro kažkokios pavojų slepiančios nuojautos. Tokia muzika idealiai tiktų iliustruoti psichologinį mistinį trilerį. Tokia nekaltai bauginanti muzika.
Stiprus albumas. Gali būti, kad išlaikys dėmesį iki metų galo. 10
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly