Kam patiko šis albumas, labai rekomenduoju įsigyti jį CD formate (arba LP) ir paklausyti per normalų grotuvą. Čia vienas iš tų albumų, kurių stream'inimo platformose esanti versija jau yra praradusi didelę dalį magijos. Normaliame įraše per normalų aparatą kiek slopiau jaučiasi vokalai, bet labai iškelti žemesni dažniai, kaip kad boso linija. Todėl nuotaikų spektras įgauna dar didesnį ryškumą. Šiaip galbūt dalį to įmanoma išgauti klausant įprastą Spotify versiją per normalų grotuvą, bet bandžiau, tikrai ne toks efektas. Ir šiaip, normaliam įraše yra labai daug paslėptų gitaros / klavišų niuansų, kurių net netikėjau esant klausant Spotify versijos.
Šis albumas vis labiau ir labiau auga manyje, nors perklausiau gal jau kokius keliolika kartų. Ir neatsibosta, kaip dažnai būna su naujais albumais po 10-osios perklausos. Panašiai manyje užaugo ir pernykštis albumas numeris vienas Pain of Salvation - In The Passing Light of Day, todėl nenustebčiau, jei šis albumas mano 2018 metų sąraše atsirastų ir atsirastų ganėtinai aukštai.
Kas šauniausia apie šį albumą, tai kaip jame sutelpa tiek daug skirtingų emocijų ir muzikinių stilių. Hypomania atsiskleidžia bene Muse'išku alternatyvumu (vokalisto Ohme balsas tikrai panašus į Matthew Bellamy), Soyuz One kala kaip post-roko ir modernaus prog'o mišinys, sakyčiau, kažkur atkarpoje tarp Anathema ir God Is An Astronaut. Kiekvienoje dainoje galima rasti tuos marillion'iškus akcentus (ne paslaptis, kad grupės pagrindiniai įkvėpėjai yra Marillion). Sakyčiau, kad kažką panašaus šiais laikais kuria mūsų kaimynų grupė Riverside. Kai kurie instrumentiniai momentai kartais pakvimpa net Gentle Giant spalvomis (Emperor Bespoke įžanga ar Soyuz One pabaiga). Ir visa tai kartu sulimpa taip gerai, kad nesijaučia fragmentuotumo, tai atrodo kaip išgrynintas ir vientisas Gazpacho stilius. Už tai ir 10 balų. Mėgstamiausios kompozicijos: Soyuz One, Hypomania, Sky Burial, po truputį susigyvenu ir su Emperor Bespoke ir Soyuz Out. Vis dar man paslaptingos atrodo Exit Suite ir Rappaccini, kurios sustabdo nuo dar didesnių liaupsių šiam albumui. Fleeting Things atrodo viduriukas, neutraliausia kompozicija šiame albume.
Tai, kad baigsi kursus, dar nereiškia, kad ką išmoksi. Pradžiai reikia mokėti Excel, po to Access (ar jų analogus Open Offise) ir tik po to mokytis SQL. Be to, opa, ir paaiškės, kad svetainė naudoja php, kurį irgi reikia išmokti. O gal django Vėl mokytis
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2018 m. rugsėjo 9 d. 16:55:13
Kam patiko šis albumas, labai rekomenduoju įsigyti jį CD formate (arba LP) ir paklausyti per normalų grotuvą. Čia vienas iš tų albumų, kurių stream'inimo platformose esanti versija jau yra praradusi didelę dalį magijos. Normaliame įraše per normalų aparatą kiek slopiau jaučiasi vokalai, bet labai iškelti žemesni dažniai, kaip kad boso linija. Todėl nuotaikų spektras įgauna dar didesnį ryškumą. Šiaip galbūt dalį to įmanoma išgauti klausant įprastą Spotify versiją per normalų grotuvą, bet bandžiau, tikrai ne toks efektas. Ir šiaip, normaliam įraše yra labai daug paslėptų gitaros / klavišų niuansų, kurių net netikėjau esant klausant Spotify versijos.
Šis albumas vis labiau ir labiau auga manyje, nors perklausiau gal jau kokius keliolika kartų. Ir neatsibosta, kaip dažnai būna su naujais albumais po 10-osios perklausos. Panašiai manyje užaugo ir pernykštis albumas numeris vienas Pain of Salvation - In The Passing Light of Day, todėl nenustebčiau, jei šis albumas mano 2018 metų sąraše atsirastų ir atsirastų ganėtinai aukštai.
Kas šauniausia apie šį albumą, tai kaip jame sutelpa tiek daug skirtingų emocijų ir muzikinių stilių. Hypomania atsiskleidžia bene Muse'išku alternatyvumu (vokalisto Ohme balsas tikrai panašus į Matthew Bellamy), Soyuz One kala kaip post-roko ir modernaus prog'o mišinys, sakyčiau, kažkur atkarpoje tarp Anathema ir God Is An Astronaut. Kiekvienoje dainoje galima rasti tuos marillion'iškus akcentus (ne paslaptis, kad grupės pagrindiniai įkvėpėjai yra Marillion). Sakyčiau, kad kažką panašaus šiais laikais kuria mūsų kaimynų grupė Riverside. Kai kurie instrumentiniai momentai kartais pakvimpa net Gentle Giant spalvomis (Emperor Bespoke įžanga ar Soyuz One pabaiga). Ir visa tai kartu sulimpa taip gerai, kad nesijaučia fragmentuotumo, tai atrodo kaip išgrynintas ir vientisas Gazpacho stilius. Už tai ir 10 balų. Mėgstamiausios kompozicijos: Soyuz One, Hypomania, Sky Burial, po truputį susigyvenu ir su Emperor Bespoke ir Soyuz Out. Vis dar man paslaptingos atrodo Exit Suite ir Rappaccini, kurios sustabdo nuo dar didesnių liaupsių šiam albumui. Fleeting Things atrodo viduriukas, neutraliausia kompozicija šiame albume.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2018 m. liepos 22 d. 06:34:29
Mano muzika. Trečia perklausa, dėmesys tik stiprėja.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly