Šitas WorldService Project albumas manęs nė kiek nenustebino. Aš pataikiau užsirauti ant jų nuosaikiausio albumo Serve, bet su aštresne, labiau į avangardus linkusia jų puse susipažinau jų paskutiniame albume Hiding In Plain Sight. Tai šitas darbas yra gan panašus į jų naujausią albumą. Vietomis jie taip keistai struktūruoja savo improvizacijas, kad jas sunku net klausyti, bet vietomis kompozicija išlaiko kažkokia bendrą manierą, skambesį, ir būtent tos nuosaikesnės kompozicijos yra tai, ką labai vertinu WSP muzikoje. Ir aš sakyčiau, kad šį kriterijų man labiausiai atitiko paskutinės dvi albumo kompozicijos: Small Town Girl turi labai riebiai skambančio elektrinio pianino partijas, stiprią pučiamųjų sekciją, bendrai kuria Miles Davis kompozicijas primenantį įspūdį. Cunha šiek tiek kitaip – tai yra labai ritmu ir dinamika paremta improvizacija, skamba vežančiai, bet tamsokai, turi savotišką ir atpažįstamą atmosferą, dėl ko gabalas iškart įsikerta. Pirmos šešios albumo kompozicijos yra labiau chaotiškos ir trankios ir iš jų dviejų man tik De-Frienders ir Barmy Army pasirodė įdomios. De-Frienders yra toks visko, ką galima rasti albume, asorti, tačiau turintis vieną ryškų pučiamųjų motyvą, dėl ko kompozicija nėra amorfinė. Barmy Army taip pat turi labai žaismingą pagrindinį pučiamųjų motyvą, bet intarpuose įsiterpia labai stiprių motyvų (dėl ko WSP geriausiai charakterizuojantis žanras yra punk-jazz). Nors albume yra keturios kompozicijos, kurios man didelio įspūdžio nedaro, tačiau paminėtos keturios mano akyse ištempia šį albumą iki 9-eto ribos. Ne pats mėgstamiausias WSP albumas, bet tikrai būtų sunku teigti, kad jis yra nuviliantis.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. gegužės 28 d. 18:53:05
Šitas WorldService Project albumas manęs nė kiek nenustebino. Aš pataikiau užsirauti ant jų nuosaikiausio albumo Serve, bet su aštresne, labiau į avangardus linkusia jų puse susipažinau jų paskutiniame albume Hiding In Plain Sight. Tai šitas darbas yra gan panašus į jų naujausią albumą. Vietomis jie taip keistai struktūruoja savo improvizacijas, kad jas sunku net klausyti, bet vietomis kompozicija išlaiko kažkokia bendrą manierą, skambesį, ir būtent tos nuosaikesnės kompozicijos yra tai, ką labai vertinu WSP muzikoje. Ir aš sakyčiau, kad šį kriterijų man labiausiai atitiko paskutinės dvi albumo kompozicijos: Small Town Girl turi labai riebiai skambančio elektrinio pianino partijas, stiprią pučiamųjų sekciją, bendrai kuria Miles Davis kompozicijas primenantį įspūdį. Cunha šiek tiek kitaip – tai yra labai ritmu ir dinamika paremta improvizacija, skamba vežančiai, bet tamsokai, turi savotišką ir atpažįstamą atmosferą, dėl ko gabalas iškart įsikerta. Pirmos šešios albumo kompozicijos yra labiau chaotiškos ir trankios ir iš jų dviejų man tik De-Frienders ir Barmy Army pasirodė įdomios. De-Frienders yra toks visko, ką galima rasti albume, asorti, tačiau turintis vieną ryškų pučiamųjų motyvą, dėl ko kompozicija nėra amorfinė. Barmy Army taip pat turi labai žaismingą pagrindinį pučiamųjų motyvą, bet intarpuose įsiterpia labai stiprių motyvų (dėl ko WSP geriausiai charakterizuojantis žanras yra punk-jazz). Nors albume yra keturios kompozicijos, kurios man didelio įspūdžio nedaro, tačiau paminėtos keturios mano akyse ištempia šį albumą iki 9-eto ribos. Ne pats mėgstamiausias WSP albumas, bet tikrai būtų sunku teigti, kad jis yra nuviliantis.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas