Labai geras iš instrumentinės pusės instrumentinis kūrinys, tačiau mano emocijos yra svaidomos į šoną klausantis šio kūrinio dėl struktūrinių ypatumų. Viskas fantastiška, kol kūrinys vysto tą puikų įžanginį motyvą iki maždaug 2:40. Natūralu, kad po to tikiesi kažkokio tolimesnio kūrinio stiprėjimo, bet tada kūrinys įslenka į kažkokį užburtą ratą. Amerikietiški kalniukai, nors yra atlikti fantastiškai, priverčia pamiršti tai, nuo ko kūrinys prasidėjo ir kur link jis ėjo, todėl aš jau ties 5 minute pradedu pasimesti, kas kūrinyje vyksta ir nebėra tokio nuoseklumo. Įsivaizduokite, dabar jeigu mes tą visą vidurinę dalį užkaišome kokiu įdomiu motyvu su vokalu — kūrinys įgautų daug stipresnę struktūrą. Dabar ta paskutinioji "svajingoji" minutė irgi daugmaž atrodo iš dangaus nukritusi. Todėl tik 9 balai šįkart.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2018 m. gruodžio 30 d. 18:08:29
Labai geras iš instrumentinės pusės instrumentinis kūrinys, tačiau mano emocijos yra svaidomos į šoną klausantis šio kūrinio dėl struktūrinių ypatumų. Viskas fantastiška, kol kūrinys vysto tą puikų įžanginį motyvą iki maždaug 2:40. Natūralu, kad po to tikiesi kažkokio tolimesnio kūrinio stiprėjimo, bet tada kūrinys įslenka į kažkokį užburtą ratą. Amerikietiški kalniukai, nors yra atlikti fantastiškai, priverčia pamiršti tai, nuo ko kūrinys prasidėjo ir kur link jis ėjo, todėl aš jau ties 5 minute pradedu pasimesti, kas kūrinyje vyksta ir nebėra tokio nuoseklumo. Įsivaizduokite, dabar jeigu mes tą visą vidurinę dalį užkaišome kokiu įdomiu motyvu su vokalu — kūrinys įgautų daug stipresnę struktūrą. Dabar ta paskutinioji "svajingoji" minutė irgi daugmaž atrodo iš dangaus nukritusi. Todėl tik 9 balai šįkart.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas