From the Trees

Diskusijos

0

Iš visų praėjusio dešimtmečio Hammill'io darbų, man šis imponuoja stipriausiai. Tiek lyriškai, tiek muzikaliai. Kalbant apie pastarąją pusę, tai beveik akustinis, gan lyriškas albumas. Nesinori sakyti, kad jis ypač melodingas, nes jei reiktų išskirti ryškiausią albumo trūkumą, tai sakyčiau, kad šiame albume per daug griežtumo iš PH vokaliai ir muzikaliai yra per daug tokio staccato charakterio, kuomet akordai skamba stipriai, bet neapsijungia į paveikią melodiją. Bet tos melodingesnės ir lyriškesnės dainos iš tikrųjų veikia ir PH, šiame albume jau beveik pasiekęs 7-osios savo gyvenimo dešimties kulminaciją, vis dar yra paveikus ir turintis ką pasakyti.

Man muzikaliai šio albumo viršūnė yra finalas The Descent – pirmame plane yra paprasta, bet gracinga pianino melodija, ir į ją nukreiptos visos prožektorių lempos. Gitaros, vėliau ir vargonų akcentai veikia kaip papildymas to, kas jau iš savęs yra puiku, bet nepadarant tokios intervencijos, kad tai sumažintų dainos poveikį.

Patinka ir pirmos dvi dainos My Unintended ir Reputation – jose yra daugiau to minėto kapotumo, tačiau My Unintended priedainio melodija tikrai ryški ir Hammill'is vokaliai stipriau išstoja labai laiku labai vietoj. Reputation yra kaip kompromisas tarp dviejų jau aptartų dainų – yra to ryškaus, staigaus akcentavimo, bet jis jau savaime užkoduotas žaismingoj pianino melodijoj. Panašaus charakterio, tik gitaros dominuojama yra ir kita mano mėgstama daina Torpor.

Girl To The North Country paperka energingu akustinės gitaros skambesiu, nors ji jau yra vienas iš melodingumo stokos pavyzdžių. Gal tokiu atveju ji net geriau skambėtų su elektrine gitara, nors nedėčiau už tai savo mažojo piršto. Trumpų simpatiškų melodinių atkarpų turi ir What Lies Ahead, ir Anagnorisis (pastaroji vietomis primena kažką ankstyvųjų albumų – Fool's Mate arba Chameleon In The Shadow Of The Night), ir On Deaf Ears. Sunkiausiai man apvirškinamos yra Charm Alone ir Milked – nerandu jose didelio muzikinio patrauklumo, nors ir jos sukomponuotos pakankamai gerai.

Lyriškai šiame albume lendama į gana didelę įvairovę temų ir PH lyrika vėl nebeatrodo tiesmuka, kaip galėjo pasirodyti paskutiniuose n jo darbų. Jei Milked manęs neužkabina muzikaliai, tai lyriškai turbūt yra vienas įtaigiausių PH darbų 21 amžiuje. Epicentre – lyrinis objektas, nuo kurio visi nusisuka, kuris negali vienas pats atlaikyti visų gyvenimo iššūkių ir suprantąs, kad jam nieko neliko ir materialiniai gėriai čia nesiskaito. Girl To The North Country, apie po kurio laiko atėjusi supratimą, kad ta kadaise sutikta ir greit iš gyvenimo išnykusi mergina galbūt buvo tikroji gyvenimo meilė. Mano mėgstamos dainos The Descent teksto prasmė greičiausiai irgi slypi po visa užkilimo ant kalno ir nučiuožimo nuo jo metafora, turbūt norima atskleisti, kad žmogus linkęs rinktis lengviausią kelią gyventi (nučiuožti), bet neįvertina, kiek jis pamokų ir potyrių gauna kopdamas į viršūnę. On Deaf Ears tekstas irgi patraukiantis – apie tai, kiek tau visi žeria aplodismentus, bet ar kažkas iš tiesų supranta tavo darbus? Ir jei niekas nesupranta, kaip tu pats gali žinoti, kiek tai, ką darai ar ką kuri, yra gerai padaryta / sukurta?

Yra ir temų, kurių alternatyvių versijų teko sutikti ankstesniuose albumuose. My Unintended apie dviejų žmonių išsiskyrimą, nulemtą kažkokios visai netyčinės konfrontacijos, bet lyrinis subjektas išreiškia nesigailėjimą, greičiausiai suprasdamas, kad šis išsiskyrimas jau buvo nulemtas. Reputation ir Charm Alone seka jau nemažai gvildenamą reputacijos / charizmos virš dvasiškesnių vertybių problemą ir kad pabaigoje šie du dalykai yra menkaverčiai, jei nesi nuoširdus. Panašioj teminėj gijoj randasi ir Anagnorisis – apie galioje esantį lyrinį subjektą, kuris tą galią naudoja nebūtinai kilniems tikslams, ir tai išrišę aplinkiniai nuo jo nusisuka (galima lyriškai sieti ir su Milked). Na ir Torpor, kuri paliečia lėtėjimo, senėjimo, artėjančios mirties nuojautą – tokio turinio ypač vėlesnėse PH dainose jau yra. Tačiau net kai panašias idėjas PH jau yra išsakęs ankstesniuose albumuose, From The Trees dainose jos nuskamba elegantiškiau, kažkaip gryniau, gal ir muzika prie to prisideda. Turbūt paskutinis albumas, kuriame man muzikiniai ir lyriniai dėmenys atrodė sufokusuoti ir papildantys vienas kitą, buvo 2002-ųjų Clutch. 

Įvertinus viską, man šis albumas atsiduria kažkur 8-eto ir 9-eto paribėje, bet žinant, kad aš 8-etu vertinau mane mažiau patraukusius albumus Singularity, Thin Air, Consequences, esu beveik įpareigotas šiam darbui kilstelti balą iki 9-eto, kad ir silpno.