Jau 6 metai nuo mano pirmosios recenzijos praėjo... greitas tas laikas. Tačiau mano opinija, nepaisant atšilimo tam tikrų PH eksperimentų adresu, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Naujasis Stephen W. Taylor stereo remiksas nuostabus, bet pats albumas man vis dar prėskas ir ypač jo antroji pusė. Šiek tiek smagiau susiklausė tam tikros pirmosios pusės kompozicijos, kurias anksčiau vertinau prasčiau (Pushing Thirty, Trappings, The Mousetrap, Energy Vampires). Dėl to beveik svarsčiau balą pakelti iki 8-eto, bet iki galo to padaryti, lygindamas su kitais PH darbais, tiesiog negaliu. Tai prie 7-eto galiu uždėti mintinį pliusą nebent.
Po "Over" šitas albumas yra "geras" smūgis į galvą. Į kabutes žodį "geras" įrėminau, manau, neveltui. Po kelių perklausų aš vis tiek likau nesupratęs šio albumo. Nors recenzentai įvairiuose portaluose šį darbą vadina daug universalesniu dėl tematinio įvairumo, o muzikinius eksperimentus lygina su John Cale, David Bowie panašaus laikmečio darbais... Bet tai turbūt ir viskas, ką galima gero pasakyti apie šį albumą. Ir tai, John Cale eksperimentai buvo ir ankstyvesni, ir įdomesni, nes Cale'as yra užsigimęs eksperimentatorius, o Peter'io dainos paprastai turi formą ir šis albumas įrodo, kad Peter'is be formos skamba gana blankiai ir užmirštamai. PH daug įtikinamiau eksperimentavo "In Camera" albume ir būtent šio albumo daugiausia aš juntu titulinėje dainoje "The Future Now". Kaip netikėta, bet ši daina man geriausiai skamba iš viso šito kokofonijos prifarširuoto albumo. Visą albumo antrąją pusę aš nurašau kaip neįdomią ir praktiškai nevertą dėmesio, nebent patenkinti smalsumą, kaip PH eksperimentuoja su sintezatoriais, su keista ritmika (A Motor-bike in Afrika), pjauna gitara... "Pushing Thirty" yra dinamiškiausia, bet sunkiai klausoma daina albume, "Energy Vampires" dar galima užskaityti kaip įdomų PH nukrypimą nuo sau būdingos tematikos. "The Second Hand" skamba bene kaip "The Clash" ar kažkas iš "Talking Heads" repertuaro. "If I Could" yra artimiausiam tam PH pavidalui, kuriuo jis pasirodė "Over" albume — nebloga baladė, bet irgi, gan minimalistinė ir labai daug džiaugsmo klausytojui nepasiūlanti.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
2025 m. lapkričio 1 d. 15:06:17
Jau 6 metai nuo mano pirmosios recenzijos praėjo... greitas tas laikas. Tačiau mano opinija, nepaisant atšilimo tam tikrų PH eksperimentų adresu, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Naujasis Stephen W. Taylor stereo remiksas nuostabus, bet pats albumas man vis dar prėskas ir ypač jo antroji pusė. Šiek tiek smagiau susiklausė tam tikros pirmosios pusės kompozicijos, kurias anksčiau vertinau prasčiau (Pushing Thirty, Trappings, The Mousetrap, Energy Vampires). Dėl to beveik svarsčiau balą pakelti iki 8-eto, bet iki galo to padaryti, lygindamas su kitais PH darbais, tiesiog negaliu. Tai prie 7-eto galiu uždėti mintinį pliusą nebent.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2019 m. liepos 26 d. 19:39:45
Po "Over" šitas albumas yra "geras" smūgis į galvą. Į kabutes žodį "geras" įrėminau, manau, neveltui. Po kelių perklausų aš vis tiek likau nesupratęs šio albumo. Nors recenzentai įvairiuose portaluose šį darbą vadina daug universalesniu dėl tematinio įvairumo, o muzikinius eksperimentus lygina su John Cale, David Bowie panašaus laikmečio darbais... Bet tai turbūt ir viskas, ką galima gero pasakyti apie šį albumą. Ir tai, John Cale eksperimentai buvo ir ankstyvesni, ir įdomesni, nes Cale'as yra užsigimęs eksperimentatorius, o Peter'io dainos paprastai turi formą ir šis albumas įrodo, kad Peter'is be formos skamba gana blankiai ir užmirštamai. PH daug įtikinamiau eksperimentavo "In Camera" albume ir būtent šio albumo daugiausia aš juntu titulinėje dainoje "The Future Now". Kaip netikėta, bet ši daina man geriausiai skamba iš viso šito kokofonijos prifarširuoto albumo. Visą albumo antrąją pusę aš nurašau kaip neįdomią ir praktiškai nevertą dėmesio, nebent patenkinti smalsumą, kaip PH eksperimentuoja su sintezatoriais, su keista ritmika (A Motor-bike in Afrika), pjauna gitara... "Pushing Thirty" yra dinamiškiausia, bet sunkiai klausoma daina albume, "Energy Vampires" dar galima užskaityti kaip įdomų PH nukrypimą nuo sau būdingos tematikos. "The Second Hand" skamba bene kaip "The Clash" ar kažkas iš "Talking Heads" repertuaro. "If I Could" yra artimiausiam tam PH pavidalui, kuriuo jis pasirodė "Over" albume — nebloga baladė, bet irgi, gan minimalistinė ir labai daug džiaugsmo klausytojui nepasiūlanti.
Negaliu vertinti daugiau nei 7 balais.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas