Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
Taip, ši kompozicija turiturtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
2020 m. lapkričio 21 d. 09:52:27
Taip, ši kompozicija turi turtingą jausminę gamą, nuo ramios melancholijos iki desperatiško šauksmo su daug tarpinių stotelių. Instrumentinė pusė ne mažiau spalvinga. Man šiurpuliais nueina kai atkarpoje 6:9 balsas glissando nusmunka į grėsmingą beviltišką ir niūrią atmosferą, kuri nutrūksta grynai Opeth‘iška užciklinta fraze. Palyginkit Opeth „All things Will Pass" pradžią su Sharks pabaiga – labai panašu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2019 m. liepos 28 d. 17:23:36
Struktūros atžvilgiu tai man labiausiai patinkanti kompozicija kol kas iš 2019 metų girdėtų leidinių. Nerealiai išlaikoma intriga, pakaitomis grojant melancholiškasiąs spacy dalis ir sunkius gitaros rifus, kuriuos paryškina gilūs vokaliniai riksmai. Tos "melancholiškos" dalys jos irgi nestovi vietoj, jos progresuoja einant kūriniui, ta dalis po pirmo posmo su orkestriniu skambesiu ir išraiškinga pianino linija bei tolumoje skambančiu balsu yra tiesiog nuostabi. Ir staiga vėl prasprogsta rifas su bene choriniais vokalais. Ir įspūdis vis stiprėja, stiprėja, kol stoja šiurpioji kūrinio dalis, kur lieka tik pianinas ir vokalas, tolumoj girdintis griaustiniui (ar kažkas panašaus). Ir vėl viskas sprogsta, bet dabar gitaromis pjaunama iš visos širdies, jaučiama kulminacija, paskutinis posmas atliekamas išreiškiant balse kažkokią sumišimo nuotaiką. Ir vėl viskas užsidaro. Tokią atmosferą, kurios vinis yra kruopščiai apdirbta dainos struktūra, gali sukurti tik Cosmograf, dėl to aš šį projektą labai vertinu. 10 balų!
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas