Izilduro chebra groja beveik išskirtinai instrumentinį roką-progroką ir, kai jiems tai pabosta, ima ir pasikviečia, ar tiksliau pasiūlo, garsiam vokalistui prisidėti prie bendro projekto. 2017-ais Matsas Johansonas, Isildur Bane klavišininkas ir pagrindinis kompozitorius, parodė savo muziką Styvui Hogartui (Marillion), o šis, nevengiantis šalutinių projektų, mielai sutiko bendradarbiauti. Taip gavosi puikus hibridas „Coluors Not Find in Nature“. Tais pačiais 2017-ais per Expo parodą susitiko Piterį Hamilį ir vėl tas pats scenarijus. Ir štai pernai gegužę įrašytas bendras projektas „In Amazonia“. Čia, brolyčiai, man sunku įsivaizduoti kaip jiems pavyko apjungti tokias skirtingas, nors ir abejų progresyvias muzikines ambicijas. Izildurus girdėjau ir anksčiau. Jų „Mind“ albumai man priminė avantgardinę klasikinę muziką su roko elementais, kažkas tokio, kaip Tuxedomoon albume Vapour Trails – eksperimentinis art rokas. Daug pučiamų, įvairus mušamieji, marimbos ir pnš. Solinė Hamilio veikla man neblogai pažįstama ir jo eksperimentinis art rokas pastaruoju metu žvelgė visai į kitą pusę. Akustinė į dainuojamąją poeziją besilygiuojanti kryptis.
Albumas „In Amazonia“ nei vienas, nei kitas. Tai labai atmosferinis, džiunglėmis alsuojantis peizažas. Egzotiniai instrumentai ir galingas Piterio balsas jau pirmoje dainoje Before You Know It suskambo kaip vieningas gaminys. Matyt Hamiliui buvo atverta nemenka kūrybinė laisvė, kad muzika netektų dainos su konkrečia melodija statuso.Melodijos stabilesnę faktūra galima rasti tik dainoje The Day Is Done. Kietesnį roko skambesį, sudėtingą ritmiką ir pabirusias į visas puses natas randame dainose Under The Current ir ypač Aguirre. Man itin patiko This Is Where? Etnodžiazinis marimbų, saksofono, klarneto, trimito sūkurys įsiurbia, o Piterio klaidžiojanti balsas visokiais tembrais man kartoja, kad viskas yra čia, Amazonėje.Gražioji, melodinga, klavišinių muzika, grynai Matso Johansono įtakoje verčia ir Piterį pasiieškoti švelnesnių garsų dainoje The Day Is Done. Lėta nesiblaškanti muzika, Piteris linki labos nakties. Baigiamoji daina This Bird Has Flown - keisti atmosferiniai garsai, kakofonija ir vaiduokliška nuotaika. Visuma tokia: originalumas stulbinantis, bet nustebimas, klausantis kelintą kartą, užleidžia vietą estetiniam pasitenkinimui.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. sausio 22 d. 18:06:29
Izilduro chebra groja beveik išskirtinai instrumentinį roką-progroką ir, kai jiems tai pabosta, ima ir pasikviečia, ar tiksliau pasiūlo, garsiam vokalistui prisidėti prie bendro projekto. 2017-ais Matsas Johansonas, Isildur Bane klavišininkas ir pagrindinis kompozitorius, parodė savo muziką Styvui Hogartui (Marillion), o šis, nevengiantis šalutinių projektų, mielai sutiko bendradarbiauti. Taip gavosi puikus hibridas „Coluors Not Find in Nature“. Tais pačiais 2017-ais per Expo parodą susitiko Piterį Hamilį ir vėl tas pats scenarijus. Ir štai pernai gegužę įrašytas bendras projektas „In Amazonia“. Čia, brolyčiai, man sunku įsivaizduoti kaip jiems pavyko apjungti tokias skirtingas, nors ir abejų progresyvias muzikines ambicijas. Izildurus girdėjau ir anksčiau. Jų „Mind“ albumai man priminė avantgardinę klasikinę muziką su roko elementais, kažkas tokio, kaip Tuxedomoon albume Vapour Trails – eksperimentinis art rokas. Daug pučiamų, įvairus mušamieji, marimbos ir pnš. Solinė Hamilio veikla man neblogai pažįstama ir jo eksperimentinis art rokas pastaruoju metu žvelgė visai į kitą pusę. Akustinė į dainuojamąją poeziją besilygiuojanti kryptis.
Albumas „In Amazonia“ nei vienas, nei kitas. Tai labai atmosferinis, džiunglėmis alsuojantis peizažas. Egzotiniai instrumentai ir galingas Piterio balsas jau pirmoje dainoje Before You Know It suskambo kaip vieningas gaminys. Matyt Hamiliui buvo atverta nemenka kūrybinė laisvė, kad muzika netektų dainos su konkrečia melodija statuso. Melodijos stabilesnę faktūra galima rasti tik dainoje The Day Is Done. Kietesnį roko skambesį, sudėtingą ritmiką ir pabirusias į visas puses natas randame dainose Under The Current ir ypač Aguirre. Man itin patiko This Is Where? Etnodžiazinis marimbų, saksofono, klarneto, trimito sūkurys įsiurbia, o Piterio klaidžiojanti balsas visokiais tembrais man kartoja, kad viskas yra čia, Amazonėje. Gražioji, melodinga, klavišinių muzika, grynai Matso Johansono įtakoje verčia ir Piterį pasiieškoti švelnesnių garsų dainoje The Day Is Done. Lėta nesiblaškanti muzika, Piteris linki labos nakties. Baigiamoji daina This Bird Has Flown - keisti atmosferiniai garsai, kakofonija ir vaiduokliška nuotaika. Visuma tokia: originalumas stulbinantis, bet nustebimas, klausantis kelintą kartą, užleidžia vietą estetiniam pasitenkinimui.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly