Albumas savo skambesiu man artimas jų „For Lies I Sire“. Šitie nepaguodžiami rauduliai išverkė visai neprastą albumą. Muzika skausmingai valki, beveik neperplėšiama, lyg drugio kokonas. Linkusiems į depresija griežtai nerekomenduotinas. Išimtis Solstice, kur graudi melodija skamba labiau pagoniškos maldos registre. The Long Black Land epiška, grandioziška panorama iš paukščio skrydžio, kuri nedžiugina, bet ir negniuždo – niūrus grožis. Titulinė daina subtiliai primena Tiamat albumą Wildhoney. The Old Land doom beyond kategorijos, ilgas skausmingas mirimas, kurį apraudą angelų choras baigiamojoje The Woven Shore. Albumas patiko ir tik vokalo „taisymas“ autotuningu kiek gadina bendrą vaizdą.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. kovo 3 d. 13:07:42
Albumas savo skambesiu man artimas jų „For Lies I Sire“. Šitie nepaguodžiami rauduliai išverkė visai neprastą albumą. Muzika skausmingai valki, beveik neperplėšiama, lyg drugio kokonas. Linkusiems į depresija griežtai nerekomenduotinas. Išimtis Solstice, kur graudi melodija skamba labiau pagoniškos maldos registre. The Long Black Land epiška, grandioziška panorama iš paukščio skrydžio, kuri nedžiugina, bet ir negniuždo – niūrus grožis. Titulinė daina subtiliai primena Tiamat albumą Wildhoney. The Old Land doom beyond kategorijos, ilgas skausmingas mirimas, kurį apraudą angelų choras baigiamojoje The Woven Shore. Albumas patiko ir tik vokalo „taisymas“ autotuningu kiek gadina bendrą vaizdą.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly