Pernai, tik išėjus Ghosts dvyniams, neįstengiau išklausyti nė poros kompozicijų - toks nūdas, kad net dantys gelia. Dabar gi, po įspūdingo NIN 2013 koncerto youtubė pakišo šį albumą, ir aš, iš dalies tingėdamas pakelti ranką ir paieškoti kažką kito, tiesiog snūduriavau ir klausiausi. Po kurio laiko mane užliejo tokia ramybė ir dvasinis komfortas, kad nieko nesiėmiau, o tiesiog leidausi nešamas šių be galo lėtų efemeriškų garsų. Tokios muzikos sprecialiai tikrai nesiklausyčiau, bet ji turi hipnotinę galią ir veikia kaip psichoterapija. Net nežinau, ar vertinti, o jei vertinti, tai kaip?
Beje, paskutinė kompozicija "Still Right Here" visgi pratrunka epizodiškai senu NIN būdu, net pašokau, taip netikėta po valandos meditacijos.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. liepos 28 d. 21:10:32
Pernai, tik išėjus Ghosts dvyniams, neįstengiau išklausyti nė poros kompozicijų - toks nūdas, kad net dantys gelia. Dabar gi, po įspūdingo NIN 2013 koncerto youtubė pakišo šį albumą, ir aš, iš dalies tingėdamas pakelti ranką ir paieškoti kažką kito, tiesiog snūduriavau ir klausiausi. Po kurio laiko mane užliejo tokia ramybė ir dvasinis komfortas, kad nieko nesiėmiau, o tiesiog leidausi nešamas šių be galo lėtų efemeriškų garsų. Tokios muzikos sprecialiai tikrai nesiklausyčiau, bet ji turi hipnotinę galią ir veikia kaip psichoterapija. Net nežinau, ar vertinti, o jei vertinti, tai kaip?
Beje, paskutinė kompozicija "Still Right Here" visgi pratrunka epizodiškai senu NIN būdu, net pašokau, taip netikėta po valandos meditacijos.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly