Prilipo man šitas albumas ir net labai. Arabs In Aspic pažįstu minimaliai, bet žinau jų galimybes, todėl stengiuosi šitą grupę sekti. Ir jie mane nuoširdžiai nustebino šiuo albumu. Atrodytų apjungė viską, ką aš myliu progroko žanre: melancholiškus pinkfloydiškumus (I Vow To Thee, My Screen skamba pavojingai arti Welcome To The Machine plagiato, bet rezultate išbalansuoja kaip puiki daina) ir Waters'išką lyrinį sarkazmą (Lullaby For Modern Kids), agresija vietomis tokia vandergrafiška, vietomis, esant stipresnei klavišinių partijai, šauna elp'iškai (ypač kai vokalas šiek tiek neša į Greg Lake vietomis) ar uriahheep'iškai. Vis tik ryškiausia įtaka čia ateina iš Kenterberio, ypač Caravan. High-Tech Parent yra daina, kuria Pye Hastings tikrai didžiuotųsi. Po tokios 70-ųjų prog'o sintezės tikrai sunku atsipaipaliot. Ir kas svarbiausia, atlikimas tai nepriekaištingas, dainų struktūros įdomios, iš muzikinės pusės viskas veikia (kaip ir Wobbler atveju). Galbūt albumo menku minusėliu įvertinčiau banginį Heaven In Your Eye – šiek tiek užsipsichodelina man ten nuo ilgų instrumentuočių viskas (ir ankstesnėje Arabs In Aspic kūryboje šis reiškinys šiaip dažnas, todėl džiaugiuosi, kad ilgų instrumentavimų čia sąlyginai nedaug), todėl Heaven In Your Eye nėra mano mėgstamiausias kūrinys. Lullaby For Modern Kids pirmoji dalis ir I Vow To Thee, My Screen mane sužavėjo labiausiai, nors High-Tech Parent irgi priskirčiau prie favoritų. Nepagailėsiu 10-uko, labai kokybiškas retroprog'o darbas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gruodžio 5 d. 16:18:07
Prilipo man šitas albumas ir net labai. Arabs In Aspic pažįstu minimaliai, bet žinau jų galimybes, todėl stengiuosi šitą grupę sekti. Ir jie mane nuoširdžiai nustebino šiuo albumu. Atrodytų apjungė viską, ką aš myliu progroko žanre: melancholiškus pinkfloydiškumus (I Vow To Thee, My Screen skamba pavojingai arti Welcome To The Machine plagiato, bet rezultate išbalansuoja kaip puiki daina) ir Waters'išką lyrinį sarkazmą (Lullaby For Modern Kids), agresija vietomis tokia vandergrafiška, vietomis, esant stipresnei klavišinių partijai, šauna elp'iškai (ypač kai vokalas šiek tiek neša į Greg Lake vietomis) ar uriahheep'iškai. Vis tik ryškiausia įtaka čia ateina iš Kenterberio, ypač Caravan. High-Tech Parent yra daina, kuria Pye Hastings tikrai didžiuotųsi. Po tokios 70-ųjų prog'o sintezės tikrai sunku atsipaipaliot. Ir kas svarbiausia, atlikimas tai nepriekaištingas, dainų struktūros įdomios, iš muzikinės pusės viskas veikia (kaip ir Wobbler atveju). Galbūt albumo menku minusėliu įvertinčiau banginį Heaven In Your Eye – šiek tiek užsipsichodelina man ten nuo ilgų instrumentuočių viskas (ir ankstesnėje Arabs In Aspic kūryboje šis reiškinys šiaip dažnas, todėl džiaugiuosi, kad ilgų instrumentavimų čia sąlyginai nedaug), todėl Heaven In Your Eye nėra mano mėgstamiausias kūrinys. Lullaby For Modern Kids pirmoji dalis ir I Vow To Thee, My Screen mane sužavėjo labiausiai, nors High-Tech Parent irgi priskirčiau prie favoritų. Nepagailėsiu 10-uko, labai kokybiškas retroprog'o darbas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas