Man kaip tik Russian Doll kiek labiau patinka albumo kontekste, bet nedatraukia iki mėgstamos dainos. Apskritai šio albumo, kaip ir daugumos Ulver albumų, aš nesuvirškinu net ir su laiku kažkaip. Per daug simplistinis ir monotoniškas skambesys, bendrai, ir daugumoje dainų trūksta už ko užsikabinti. Todėl kai atrandu kažką sau įdomesnio būna exciting jausmas. Ir šiame albume visai malonūs atradimai yra One Last Dance ir A Thousand Cuts, prie kurių norisi grįžti vėl. Albumą vertinu vidutinišku 8-uku.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Man iš pradžių nepatiko Russian Doll, kai ji išėjo, pasirodė per mažai griežtumo (nes viltys buvo sulaukti kažko panašaus į The Assassination of Julius Caesar) ir pernelyg sintpopiška. O po to ir visas albumas sunkiai virškinosi. Bet susivirškinus susidėlioja visai geras albumo įvaizdis. Nors muzikinis koloritas neįprastai pastelinis (net šaltos ir atmosferinės Ulver muzikos standartais), bet estetiškas, malonaus skambesio, vientisas albumas. Man iškart patiko One Last Dance ir Apocalypse 1993, bet po to prisijaukinau ir tamsesnio skambesio Hour of the Wolf ir labai nuosaikaus ir simplistinio skambesio A Thousand Cuts. Tai tokio vieno favorito ir neturiu. O albumas nusipelnė stipraus 9-eto.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2026 m. birželio 20 d. 19:40:14
Man kaip tik Russian Doll kiek labiau patinka albumo kontekste, bet nedatraukia iki mėgstamos dainos. Apskritai šio albumo, kaip ir daugumos Ulver albumų, aš nesuvirškinu net ir su laiku kažkaip. Per daug simplistinis ir monotoniškas skambesys, bendrai, ir daugumoje dainų trūksta už ko užsikabinti. Todėl kai atrandu kažką sau įdomesnio būna exciting jausmas. Ir šiame albume visai malonūs atradimai yra One Last Dance ir A Thousand Cuts, prie kurių norisi grįžti vėl. Albumą vertinu vidutinišku 8-uku.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2020 m. rugsėjo 10 d. 21:10:18
Man iš pradžių nepatiko Russian Doll, kai ji išėjo, pasirodė per mažai griežtumo (nes viltys buvo sulaukti kažko panašaus į The Assassination of Julius Caesar) ir pernelyg sintpopiška. O po to ir visas albumas sunkiai virškinosi. Bet susivirškinus susidėlioja visai geras albumo įvaizdis. Nors muzikinis koloritas neįprastai pastelinis (net šaltos ir atmosferinės Ulver muzikos standartais), bet estetiškas, malonaus skambesio, vientisas albumas. Man iškart patiko One Last Dance ir Apocalypse 1993, bet po to prisijaukinau ir tamsesnio skambesio Hour of the Wolf ir labai nuosaikaus ir simplistinio skambesio A Thousand Cuts. Tai tokio vieno favorito ir neturiu. O albumas nusipelnė stipraus 9-eto.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas