Su Caligula's Horse per jų ankstesnius kūrinius man nepavyko susidraugauti, jie man atrodė kaip nedarnus įvairių progmetalio stilistikų (Dream Theater / Opeth / Between The Buried And Me ir gal net šiek tiek Haken) miksas. Šitas albumas tuo tarpu man jau lipo labiau. Visgi didžiausia problema: Caligula's Horse muzika yra dinamiška, vežanti ir labai kintama, todėl kiekviena ilgesnė nei 5 minučių daina virsta žaidimų su ugnimi. Šiame albume man nei vienas iš trijų ilgesnių kūrinių (Salt, Autumn ir The Ascent) atrodo nepasiteisinęs. Autumn turi gerą finalą, bet jo tenka laukti per ilgai. The Ascent turi kietą pradžią, bet kūrinys išsikvepia ties viduriu. Salt apskritai gan blankus kūrinys, nors priedainis visai neblogai dar skamba.
Visgi visas albumo gėris slypi trumpesniuose kūriniuose. Mano mėgstamiausi: Valkyrie, Slow Violence ir The Tempest. Galingi, vežantys kūriniai, turintys labai įsimintinus priedainius, o gitara skamba sunkiai ir įkerta į smegeninę taip, kad net ir norėdamas neužmirši tų motyvų. Slow Violence man netgi stipriai asocijuojasi su tuo, ką švedų progmetalistai Andromeda išdarinėjo pirmuose dviejuose albumuose - skamba kaip iš jų katalogo ištraukta daina. The Tempest ir Valkyrie irgi turi tokio panašumo. O kadangi aš labai vertinu tai, kaip Andromeda išvengė pasmerkimo Dream Theater stiliaus kakofonijoje ir apsibrėžė savitą skambesį, tai man šito albumo trys favoritai atrodo kaip gera bazė susirasti ir Caligula's Horse kolektyvui savo braižą, nes kaip ir minėjau, man kažkoks aiškus šio kolektyvo identitetas nesivaizdina galvoje, kai apie juos pagalvoju, nors tai jau penktas jų albumas.
Būtent dėl vienovės trūkumo ir rizikingo žaidimo su ilgomis dainomis aš skiriu 9-etą su minusu. Bet pabrėžiu - man tai simpatiškiausias Caligula's Horse albumas kol kas.
Tai, kad baigsi kursus, dar nereiškia, kad ką išmoksi. Pradžiai reikia mokėti Excel, po to Access (ar jų analogus Open Offise) ir tik po to mokytis SQL. Be to, opa, ir paaiškės, kad svetainė naudoja php, kurį irgi reikia išmokti. O gal django Vėl mokytis
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2020 m. rugpjūčio 30 d. 12:20:35
Su Caligula's Horse per jų ankstesnius kūrinius man nepavyko susidraugauti, jie man atrodė kaip nedarnus įvairių progmetalio stilistikų (Dream Theater / Opeth / Between The Buried And Me ir gal net šiek tiek Haken) miksas. Šitas albumas tuo tarpu man jau lipo labiau. Visgi didžiausia problema: Caligula's Horse muzika yra dinamiška, vežanti ir labai kintama, todėl kiekviena ilgesnė nei 5 minučių daina virsta žaidimų su ugnimi. Šiame albume man nei vienas iš trijų ilgesnių kūrinių (Salt, Autumn ir The Ascent) atrodo nepasiteisinęs. Autumn turi gerą finalą, bet jo tenka laukti per ilgai. The Ascent turi kietą pradžią, bet kūrinys išsikvepia ties viduriu. Salt apskritai gan blankus kūrinys, nors priedainis visai neblogai dar skamba.
Visgi visas albumo gėris slypi trumpesniuose kūriniuose. Mano mėgstamiausi: Valkyrie, Slow Violence ir The Tempest. Galingi, vežantys kūriniai, turintys labai įsimintinus priedainius, o gitara skamba sunkiai ir įkerta į smegeninę taip, kad net ir norėdamas neužmirši tų motyvų. Slow Violence man netgi stipriai asocijuojasi su tuo, ką švedų progmetalistai Andromeda išdarinėjo pirmuose dviejuose albumuose - skamba kaip iš jų katalogo ištraukta daina. The Tempest ir Valkyrie irgi turi tokio panašumo. O kadangi aš labai vertinu tai, kaip Andromeda išvengė pasmerkimo Dream Theater stiliaus kakofonijoje ir apsibrėžė savitą skambesį, tai man šito albumo trys favoritai atrodo kaip gera bazė susirasti ir Caligula's Horse kolektyvui savo braižą, nes kaip ir minėjau, man kažkoks aiškus šio kolektyvo identitetas nesivaizdina galvoje, kai apie juos pagalvoju, nors tai jau penktas jų albumas.
Būtent dėl vienovės trūkumo ir rizikingo žaidimo su ilgomis dainomis aš skiriu 9-etą su minusu. Bet pabrėžiu - man tai simpatiškiausias Caligula's Horse albumas kol kas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas