Rick Wakeman'as yra toks laisvas kompozitorius. Čia jo ir pliusas, ir minusas. Nes kai iš kompozicijos tikies vieno, jis nusuka kitaip ir tai tave arba pradžiugina, arba nuliūdina. Šiame albume visgi liūdesio buvo daugiau nei žadėjo pirma kompozicija Ascraeus Mons, kuri yra pilniausiai išvystyta, vientisa kompozicija albume. Po to prasidėjo tokie dalykai, kad, atrodo, būgnai stiprėja, gitara stiprėja, bet viskas ima ir subliukšta, nes Rick'as nusprendžia persijungt į kitą motyvą. Ir tokia kaita vis neparuošia kažkokio stipresnio momento, kulminacijos, kompozicijos lieka sausos. Būgnavimas albume irgi neypatingas, bet šiek tiek ir kompozitorius kaltas, duodamas būgnininkui mušti labai neįkvepiančius 4/4 ritmus vietose (netgi toj pačio Ascraeus Mons). Nors instrumentai skamba darniai, šiaip Wakeman'as melodijas komponuoja tikrai įdomiai, tiesiog jų sulipdymas į vieną kompoziciją man čia atrodo neskanus. 8 balai.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gruodžio 4 d. 16:23:50
Rick Wakeman'as yra toks laisvas kompozitorius. Čia jo ir pliusas, ir minusas. Nes kai iš kompozicijos tikies vieno, jis nusuka kitaip ir tai tave arba pradžiugina, arba nuliūdina. Šiame albume visgi liūdesio buvo daugiau nei žadėjo pirma kompozicija Ascraeus Mons, kuri yra pilniausiai išvystyta, vientisa kompozicija albume. Po to prasidėjo tokie dalykai, kad, atrodo, būgnai stiprėja, gitara stiprėja, bet viskas ima ir subliukšta, nes Rick'as nusprendžia persijungt į kitą motyvą. Ir tokia kaita vis neparuošia kažkokio stipresnio momento, kulminacijos, kompozicijos lieka sausos. Būgnavimas albume irgi neypatingas, bet šiek tiek ir kompozitorius kaltas, duodamas būgnininkui mušti labai neįkvepiančius 4/4 ritmus vietose (netgi toj pačio Ascraeus Mons). Nors instrumentai skamba darniai, šiaip Wakeman'as melodijas komponuoja tikrai įdomiai, tiesiog jų sulipdymas į vieną kompoziciją man čia atrodo neskanus. 8 balai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas